Žemės gelmių informacijos centras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lietuvos geologijos muziejus)
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°46′29″š. pl. 24°48′56″r. ilg. / 54.774593°š. pl. 24.815561°r. ilg. / 54.774593; 24.815561

Coat of arms of Lithuania.svg
Lietuvos Respublikos
įstaiga ar institucija
Lietuvos geologijos muziejus.JPG
Pavadinimas Lietuvos geologijos muziejus
Pavaldi Aplinkos ministerija
Įkurta 1939
Svetainė Taikos g. 2, Vievis
Muziejaus gamybinis pastatas
Geologijos muziejaus sandėlyje yra kerno fondas

Žemės gelmių informacijos centras (iki 2015 m. Lietuvos geologijos muziejus) – Lietuvos geologijos tarnybos padalinys, veikiantis Vievyje, Taikos g. 2.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1926 m. Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje įkurtas Gamtos muziejus, kuris, be kitų, turėjo ir Geologijos – mineralogijos skyrių. 1929 m. Kaune įkurtas Mineralogijos muziejus. 1939 m. įkurtas Geologijos muziejus su Paleontologijos, Petrografijos, Istorinės geologijos ir Lietuvos geologijos skyriais. 1940 m. šis muziejus perkeltas į Vilniaus universitetą. Antrojo pasaulinio karo metais žuvo 75 % muziejaus geologijos – mineralogijos kolekcijų. Po karo kolekcija buvo pradėta rinkti iš naujo.

Akmenys

Geologijos instituto muziejui pradžią padarė neįprasta Sverdlovsko (dab. Jekaterinburgas) mokslinių mineraloginių dirbtuvių ilgamečio direktoriaus Alfonso Žukelio (18991977 m.) dovana – 1965 m. Lietuvai dovanota 2 100 vnt. mineralų, uolienų bei dirbinių kolekcija iš buvusios TSRS, Mianmaro, Šri Lankos, Brazilijos ir kitų pasaulio vietų. Vilniaus ekspozicija pradėjo veikti 1968 m. 1980 m. Vievyje pastatytoje Kerno saugykloje pradėtos rengti muziejinės ekspozicijos. Iki 1989 m. Kerno saugykla buvo Geologijos instituto padalinys, 1992 m. sujungta Kerno saugykla ir Vilniaus ekspozicija, naujai įkurtas Geologijos muziejus. 2000 m. jam suteiktas savarankiškos organizacijos – Lietuvos geologijos muziejaus statusas[1]. 2015 m. muziejus pertvarkytas ir sujungtas su Lietuvos geologijos tarnyba. Nuo 2015 m. veikia kaip Žemės gelmių informacijos centras (Lietuvos geologijos tarnybos padalinys).

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos geologijos muziejus renka, kaupia, tiria muziejines geologijos vertybes, pristato visuomenei gausią geologijos medžiagą apie Žemės gelmes, geologijos mokslo laimėjimus. Muziejuje pradėta kurti vientisa Lietuvos geologijos ekspozicija, kurioje chronologine tvarka būtų atskleista Žemės gelmių sandaros ir sudėties raida, senųjų geologijos laikotarpių paleogeografinės sąlygos, naudingųjų iškasenų susidarymas.

Veikia J. Dalinkevičiaus memorialinė, lauko riedulių ekspozicijos, kerno ir kolekcijų fondai. J. Dalinkevičiaus ekspozicijoje be asmeninių daiktų (baldų, knygų, dokumentų ir kt.), eksponuojami jo sukaupti įvairių geologijos laikotarpių uolienų rinkiniai, fosilijų kolekcijos iš atodangų prie Ventos, Nemuno, Jiesios, Šventosios ir kt. upių. Kaupiamas ir kitų žymių Lietuvos geologų (Valerija Čepulytė, Jurgis Kisnėrius, Vytautas Vonsavičius, Stasys Žeiba ir kt.) dokumentų, kolekcijų, darbo priemonių archyvas.

Lauko riedulių ekspozicija išdėstyta 4 ha plote. Grupėmis išdėliota daugiau kaip 550 iki 5–6 m³ tūrio riedulių, suvežtų iš įvairių Lietuvos vietovių – visi jie kontinentinių ledynų atplėšti ir atvilkti prieš 24 000-13 000 m. iš Fenoskandijos, Baltijos jūros dugno, Estijos ir Latvijos paviršiaus.

Kerno fonde saugomas 1953–2000 išgręžtų vertingiausių 1096 gręžinių kernas (bendras ilgis 144, 28 km), tarp jų kernas iš 386 gręžinių, pasiekusių planetos kristalinį pamatą, t. p. ir vieno giliausių Lietuvoje Vydmantų gręžinio (Kretingos rajono savivaldybės teritorija; gylis 2564 m).

Geologijos kolekcijų fondą sudaro uolienų, mineralų, fosilijų, laboratorinių mėginių ir jų dublikatų rinkiniai. Saugomos ir eksponuojamos kolekcijos, kurias surinko A. Žukelis, J. Dalinkevičius, J. Kisnėrius ir kiti geologai.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos geologijos muziejus
  2. Valentinas BaltrūnasLietuvos geologijos muziejus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 221 psl.