Paramuširas
50°23′ š. pl. 155°41′ r. ilg. / 50.383°š. pl. 155.683°r. ilg.
Paramuširas (rus. Парамушир, jap. 幌筵島 = Paramushiru-tō, ain. パラムシㇼ = Para-mu-sir) – Rusijai priklausanti sala Kurilų salyno šiaurėje, Didžiajame Kurilų gūbryje. Yra tarp Ochotsko jūros ir atviro Ramiojo vandenyno, į pietvakarius nuo Kamčiatkos pusiasalio pietinio galo, apsupta Šumšu, Atlasovo, Anciferovo, Makanrušio ir Onekotano salų. Plotas – 2053 km²[1].
Salos ilgis 120 km, plotis iki 30 km. Aukščiausia vieta – Čikuračkio ugnikalnis (1816 m).[2] Paramuširas – vulkaninės kilmės, jame gausu veikiančių ugnikalnių: be Čikuračkio tokie yra dar ir Fuso, Karpinskio, Ebeko,[3] Tatarinovo. Vyrauja žemųjų pušų sąžalynai, alksnių, bruknių, katuogių, vaivorų tyrai. Telkšo vulkaninis ežeras Zerkalnojė.
2018 m. Paramušire gyveno 2507 gyventojai. Visi jie gyvena Severo Kurilsko gyvenvietėje. Sala administraciškai priklauso Sachalino sričiai, Šiaurės Kurilų rajonui. Verčiamasi daugiausia žvejyba ir žuvies perdirbimu. Veikia cunamių stebėjimo centras. Susisiekiama sraigtasparniais (skrydžiai tik į Kamčiatką).
Saloje nuo seno gyveno ainai. 1711–1713 m. Kamčiatkos kazokai privertė ainus mokėti duoklę, o 1736 m. atvertė į krikščionybę. 1875 m. Paramuširas su kitomis Kurilų salomis atiduotas Japonijai mainais už Sachaliną. XIX a. pab. japonai pradėjo salą kolonizuoti, steigti žvejybos uostus ir karines bazes. 1945 m. Paramuširą užėmė TSRS armija. 1952 m. salą nuniokojo cunamis, buvo sunaikintas Severo Kurilskas.
-
Paramuširo palydovinė nuotrauka
-
Fuso ugnikalnis
-
Severo Kurilskas
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ [1] Archyvuota kopija 2016-07-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 329
- ↑ Paramuširas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010