Kinijos pilietinis karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kinijos pilietinis karas
ChineseCivilWarCollage.PNG
Pagal laikrodžio rodyklę: komunistų kariai Sipingo mūšyje; NRA islamistai kariai; Mao Dzedunas XX a. 4-ajame deš.; Čiang Kai-ši, tikrinantis karius; KKP generolas Su Ju, apžvelgiantis karo lauką iš kart po Mengliangu kampanijos
Data 1927 m. rugpjūčio 1 d.[1]1936 m. gruodžio 22 d.[2]
1946 m. kovo 31 d. –1950 m.
gegužės 1 d.[3][4]
Vieta Kinija
Rezultatas Komunistų pergalė
Kariaujančios pusės
1927–1949
Kinijos Respublika Kinijos Respublika

1949–1950
Kinijos Respublikos vėliava Kinijos Respublika, įsikūrusi Taivane

1927–1949
Kinijos Liaudies Respublika Komunistų partija

1949–1950
Kinijos Liaudies Respublikos vėliava Kinijos Liaudies Respublika

Vadovai ir kariniai vadai
Čiang Kai-ši Mao Dzedunas
Zhu De
Pajėgos
4 300 000 (1946 m. birželis)[5][6]
3 650 000 (1948 m. birželis)
1 490 000 (1949 m. birželis)
1 200 000 (1945 m. liepa)[6]
2 800 000 (1948 m. birželis)
4 000 000 (1949 m. birželis)
Nuostoliai
~1,5 mln. (1948–1949)[7] ~250 000 (1948–1949)[7]
1928–1936: ~2 mln. kareivių aukų
1945–1949: ~6 mln. (įskaitant civilius)[7]

Kinijos pilietinis karas – pilietinis karas Kinijoje tarp jėgų, vadovaujamų Kinijos Respublikos Guomindano (KMT) vyriausybės, ir jėgų, vadovaujamų Kinijos komunistų partijos.[8] Karas prasidėjo 1927 m. rugpjūtį, Čiang Kai-ši inicijavus Šiaurinę ekspediciją, ir iš esmės pasibaigė, kai 1950 m. buvo nutraukti svarbiausi koviniai veiksmai.[9] Konflikto pabaigoje susikūrė dvi de facto valstybės, Kinijos Respublika (KR) Taivane ir Kinijos Liaudies Respublika (KRL) žemyninėje Kinijoje, abi tvirtinančios esą turi teisėtą teisę į Kinijos valdymą.

Karas reprezentavo ideologinį skilimą tarp KKP komunizmo ir KMT nacionalizmo. Pilietinis karas tęsėsi su protarpiais iki vėlyvųjų 1937 m., kai abi pusės susivienijo su siekiu atremti Japonijos invaziją. Kinijos plataus masto pilietinis karas buvo atnaujintas 1946 m., praėjus metams po karo veiksmų su Japonija. Po dar ketverių metų, 1950 m., buvo nutraukti didžiausi kariniai veiksmai ir susikūrė Kinijos Liaudies Respublika, kontroliavusi žemyninę Kiniją (įskaitant Hainaną), ir Kinijos Respublika, kurios jurisdikcija sumenko iki Taivano, Penghu, Čuemojaus, Macu ir keleto kitų salų.

Istoriko Odd Arne Westad teigimu, komunistai nugalėjo pilietiniame kare dėl to, kad padarė mažiau karinių klaidų negu Čiang Kai-ši, ir taip pat dėl to, kad Čiangas, norėdamas sukurti stiprią centralizuotą vyriausybę, slopino per daug interesų grupių Kinijoje. Dar daugiau, jo partija nusilpo po karo su Japonija. Tuo tarpu komunistų akiratyje buvo kitokios socialinės grupės, kaip antai valstiečiai, kuriuos jie įvarė į kampą.[10] Čiangas savo dienoraštyje 1948 m. birželį rašė, jog KMT pralaimėjo ne nuo išorės priešų, bet nuo puvimo iš vidaus.[11] Pradžioje aktyviai pagalbą teikusios JAV ją sumažino, o kiek vėliau ir visai liovėsi ją teikusios, taip nutiko daugiausia dėl KMT vidaus korupcijos. Komunistų žemės reformos politika, kuria jie žadėjo suteiksią valstiečiams dirbamųjų žemių, atimant jas iš jų dvarininkų, užtikrino visuomenės paramą LIA. Po Japonijos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare, Sovietų Sąjunga perleido KKP iš japonų konfiskuotus ginklus ir leido KKP perimti Mandžūrijos kontrolę į savo rankas; tai, Kinijos Respublikos vyriausybės sąskaita, Sovietų Sąjungai buvo leista padaryti su JAV ir Jungtinės Karalystės Jaltos konferencijos metu duotu sutikimu įsikišti ir paveikti Kinijos pilietinio karo baigtį (ypač lemiamose kovose šiaurės rytų Kinijoje) iki kol Šaltasis karas pasklido po visą Taivano sąsiaurio regioną. Kinijos pilietinio karo metu, po 1945 m., KR ekonomika nusmuko, slegiama hiperinfliacijos ir KR vyriausybės nesugebėjimo kontroliuoti kainų, įvedus finansinę Auksinio juanio reformą, kuri sąlygojo didžiulį valiutos nuvertėjimą 1948 m. pab.[12] ir lojalios miestiečių viduriniosios klasės palaikymo netekimą; tuo tarpu komunistinė Kinija tęsė negailestingas žemės reformas (žemės perskirstymus), siekdama laimėti kaimo vietovių gyventojų paramą. Karo eigoje tiek nacionalistai, tiek komunistai vykdė didžiulio masto žiaurumus, dėl ko milijonai civilių buvo išžudyta abiejų kariaujančių pusių pilietinio karo metu.[13] Benjamin Valentino paskaičiavimais, dėl Kinijos pilietinio karo metu vykdytų žiaurumų žuvo nuo 1,8 mln. iki 3,5 mln. žmonių laikotarpyje tarp 1927 ir 1949 m. Tarp vykdytų žiaurumų buvo priverstinė karo prievolė ir žudynės.[14]

Lig šiolei nebuvo paskelbta jokių paliaubų ar pasirašyta taikos sutarčių ir verda diskusijos apie tai, ar pilietinis karas teisiškai pasibaigė.[15] Abipusiai santykiai nuolat pasižymi kariniais grasinimais ir ekonominiu spaudimu, ypatingai Taivano politinio statuso klausime, mat abidvi vyriausybės laikosi „Vienos Kinijos politikos“. KLR vis dar aktyviai laiko Taivaną savo teritorijų dalimi ir toliau kelia grėsmę KR, grasindama karine invazija, jeigu KR oficialiai paskelbs nepriklausomybę, pakeisdama savo pavadinimą į Taivano Respublika ir įgydama tarptautinį pripažinimą. KR abipusiai teigia, jog yra teisėta žemyninės Kinijos valdžia, tad abi valstybės toliau grumiasi dėl diplomatinio pripažinimo. Šiandieną karas pasireiškia politiniame ir ekonominiame frontuose abipus sąsiaurio santykių forma; tačiau dvi atskiras de facto valstybes sieja glaudūs ekonominiai ryšiai.[16]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. (2012) China at War: An Encyclopedia.
  2. „China“. Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica, Inc. 2012-11-15. 
  3. Gui, Heng Bin (2008). Landing on Hainan Island. China: Great Wall Press. ISBN 9787548300755.
  4. Westad, Odd (2003). Decisive Encounters: The Chinese Civil War, 1946-1950. Stanford University Press. ISBN 978-0-8047-4484-3.
  5. Èëãñèõ±¨
  6. 6,0 6,1 Hsiung, James C. (1992). China's Bitter Victory: The War With Japan, 1937-1945. New York: M.E. Sharpe publishing. ISBN 1-56324-246-X.
  7. 7,0 7,1 7,2 Michael Lynch (2010). The Chinese Civil War 1945-49. Osprey Publishing. ISBN 978-1-84176-671-3.
  8. Gay, Kathlyn. [2008] (2008). 21st Century Books. Mao Zedong’s China. ISBN 0-8225-7285-0. pg 7
  9. Hutchings, Graham. [2001] (2001). Modern China: A Guide to a Century of Change. Harvard University Press. ISBN 0-674-00658-5.
  10. Odd Arne Westad, Restless Empire: China and the World Since 1750 (2012) p 291.
  11. Hoover Institution – Hoover Digest – Chiang Kai-shek and the Struggle for China
  12. http://www.mof.gov.tw/museum/ct.asp?xItem=3682&ctNode=34
  13. Rummel, Rudolph (1994), Death by Government.
  14. Valentino, Benjamin A. Final solutions: mass killing and genocide in the twentieth century Cornell University Press. December 8, 2005. p88
  15. Leslie C. Green. The Contemporary Law of Armed Conflict.
  16. So, Alvin Y. Lin, Nan. Poston, Dudley L. Contributor Professor, So, Alvin Y. [2001] (2001). The Chinese Triangle of Mainland China, Taiwan and Hong Kong. Greenwood Publishing. ISBN 0-313-30869-1.