Kristus (mozaika)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kristus
01 A Matuliausko mozaika Kristus Marijampolės bažnyčioje 1997.jpg
Menininkas Adomas Matuliauskas jaunesnysis
Metai 19941997 m.
Meno kryptis
Tipas mozaika
Matmenys {{{matmenys}}}
Miestas (vieta) Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia, Marijampolė
Muziejus
Mozaika „Kristus“. Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios fasado fragmentas. Mozaikos autorius A Matuliauskas jaunesnysis. (1997 m.)
Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios bendras vaizdas

Mozaika „Kristus“ Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios fasade – monumentaliosios sakralinės dailės kūrinys (mozaika), kuriame pavaizduotas Kristaus veidas, švytinčios aureolės fone. Mozaika sukurta 19941997 m. Kūrinio autorius dailininkas Adomas Matuliauskas jaunesnysis.

Kūrinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akmens mozaika, vaizduojanti Kristų, yra atlikta florentietiška technika, kūrinio formatas 185 x 115 cm. Mozaika įkomponuota Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios pastato fasade, nišoje virš pagrindinio įėjimo. Kūrinyje panaudotas skaldytas, pjautas ir šlifuotas natūralus Lietuvos laukų akmuo, Karelijos granitas ir Italijos marmuras. Pastato architektūroje dominuoja neobizantinio stiliaus motyvai, todėl, kuriant mozaiką, buvo išlaikyta Bizantijos menui būdinga ikonografija. Mozaika pradėta kurti 1994 metų rudenį, 1997 metų vasarą užbaigta ir įmontuota bažnyčios fasade. Kuriant akmens mozaiką dailininkui talkino jo žmona Vilmantė Matuliauskienė.

Pastato istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1901 m. Šv. Nikolajaus neobizantinė vienabokštė cerkvė su penkiais transeptą akcentuojančiais kupolais pastatyta pagal architekto Valerijaus Rybarskio projektą. 1918 m. cerkvė buvo perduota Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijai. 1920 m. bažnyčia pašventinta, jai suteiktas Šv. Vincento Pauliečio titulas. 1944 m. sovietų valdžia bažnyčią uždarė. 1989 m. pastatas grąžintas katalikų bendruomenei, pradėta rekonstrukcija pagal architekto Valentino Medelio projektą. 1990 m. balandžio 29 d. įvyko Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios atšventinimo iškilmės.

Mozaikos akmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mozaikoje „Kristus“ panaudotas atvežtinis Karelijos granitas, Italijos marmuras ir Vilniaus, Trakų, Molėtų apylinkėse, surinkti natūralūs laukų akmenys. Lietuvoje dažniausiai randama iš granito magmos susidaryta vulkaninė uoliena – Baltijos raudonasis porfyras. Porfyrų klodų yra vakarinėje Suomijoje, Alandų salose ir vidurinėje Švedijoje. Kaip teigia geologai, ledynai prieš 10–13 tūkst. metų į mūsų kraštus atrideno lauko riedulius (morenas) iš Skandinavijos. Ledynai uolų gabalus įtraukė į ledo masę, kuri slinkdama trupino uolienas ir taip iš įvairių mineralų sudarytus nugludintus riedulius atgabeno į Lietuvą. Jų galima rasti mūsų laukuose ir pakelėse. Skaldyti laukų akmenys pasižymi spalvų bei tekstūrų įvairove. Lietuvos laukų riedulius sudaro įvairūs mineralai: lauko špatas, kvarcas, plagioklazas, ortoklazas, mikroklinas, apatitas, labradoritas, oligoklazas ir žėrutis. Spalva gali būti pilka, rausva, raudona ir ruda, kartais juoda, tekstūra tolygi, su kvarco intarpais. Šie akmenys panaudoti komponuojant Kristaus veidą, plaukus ir apdarą. Karelijos granitas – tai magminių intrūzinių uolienų grupei priklausantis vulkaninės kilmės akmuo. Jis panaudotas mozaikoje kuriant aureolę. Italijos marmuras – patvari metamorfinė uoliena, sudaryta iš mineralo kalcito. Marmuro uoliena susidarė žemės gelmėse esant aukštai temperatūrai ir slėgiui. Metamorfizuojantis klinčiai, formavosi balta marmuro spalva. Kitos marmuro spalvos ir juostelės atsirado dėl įvairių geležies oksido priemaišų. Italijos marmuras yra atsparus išoriniam poveikiui, lyginant su granitu, jis yra minkštesnis ir lengviau apdirbamas. Kūrinyje marmuro akmuo panaudotas komponuojant akių detales.

Atlikimo technologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Renesanso epochos meno meistrams jau buvo žinomi du klasikiniai mozaikos dėjimo ir komponavimo būdai. Pirmasis – Ravenos arba Bizantijos, vadinamas „tiesioginiu “, antrasis – florentietiškas, vadinamas „atvirkštiniu“. Mozaika „Kristus “ atlikta florentietiška technika – kiekvienas akmens gabalėlis yra atskeliamas ir forma šlifuojama taip, kad tiksliai atitiktų kiekvieną piešinio gardelę. Florentietiška technika kuriamuose darbuose akmenų detalės yra sudėliojamos gerąja puse į apačią ir kruopščiai pritvirtinamos prie tikslaus veidrodiniu būdu apversto kūrinio piešinio. Per visą kūrinio perimetrą padaromas tvirtas klojinys, kurio sienelės formuoja būsimo mozaikos bloko aukštį. Kūrybinio proceso metu dailininkas mato tik tas briaunotas akmens dalis, kurios darbo pabaigoje užliejamos betono mišiniu. Prieš užliejant betono mišinį, visi tarpeliai tarp akmenų yra užbarstomi kvarciniu smėliu – taip sukuriami kompoziciją formuojantys grioveliai, gaminio blokas armuojamas. Florentietiška technika atlikti mozaikos kūriniai yra ilgaamžiai ir atsparūs klimato poveikiui. Bėgant laikui, medžiagų apdirbimo technologijos, leidusios spartinti kūrinio atlikimo procesą, keitėsi ir tobulėjo. Visgi pats mozaikos meno kūrimo principas išliko nepakitęs – iš smulkių ir mažų detalių dėliojama kūrinio visuma.

Kiti autoriaus kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dailininkas Adomas Matuliauskas jaunesnysis yra sukūręs dar keletą natūralaus skaldyto akmens mozaikos kūrinių: 19891991 m. atkurta mozaika „Rūpintojėlis“, formatas – 395 x 395 cm, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios apsidėje. 1990 m. mozaika „Apvaizdos akis“, formatas – 95 x 95 cm. 2005 m. mozaika „Angelas“ Anastazijos Kašinskaitės antkapinio paminklo elementas, formatas – 45 x 55 cm, Rokantiškių kapinėse Vilniuje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Boleslovas Klova. Lietuvių monumentalioji dekoratyvinė tapyba: freska, sgrafitas, mozaika. Vilnius: Vaga, 1975.
  • Dalia Ramonienė. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997. ISBN 9986-571-17-0.
  • Spectrum. Studies in the history of culture, volume 2(4), Vilnius: Gervelė, 1998.
  • Algimantas Mačiulis. Dailė architektūroje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. ISBN 9986-571-86-3.
  • Ieva Švarcaitė. Akmuo – materialus gamtos kūnas. Acta humanitarica universitatis Saulensis, [T.] 6. Šiaulių universitetas, 2008. ISSN 1822-7309.
  • Lietuvos dailininkų žodynas. T. 4: 1945–1990. Sudarytoja Milda Žvirblytė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016. ISBN 978-9955-868-88-0.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.