Žėrutis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Žėrutinga uoliena

Žėrutis – silikatų klasės mineralų grupė, kuriai priklauso dažnai sutinkami mineralai tokie kaip muskovitas (šviesios spalvos kalio žėrutis), biotitas (tamsus geležies žėrutis), bei rečiau randami kaip lepidolitas (rausvos spalvos ličio žėrutis) ir flogopitas (geltonai ruda magnio atmaina). Šiai mineralų grupei būdingas aukštas tobulas skalumas vienoje plokštumoje, kuris paaiškinamas heksagoniniu atomų išdėstymu vienoje plokštumoje. Visi žėručiai priklauso monoklininei kristalų sistemai ir turi tendencija augti pseudoheksagoniniais kristalais.

Žėručio lakštai
Žėrutis

Bendra žėručių cheminė formulė:

X2Y4-6Z8O20(OH,F)4,
kurioje „X“ yra kalis, natris, ar kalcis, rečiau baris, rubidis, ar cezis
„Y“ yra aliuminis, magnis ar geležis, rečiau manganas, chromas, titanas, litis, ir kt.
„Z“ daugiausiai silicis ar aliuminis, bet būna ir Fe3+ ar titanas.

Žėručiai dažnai randami daugumoje uolienų tipų. Dideli žėručio kristalai naudojami industrijoje yra dažniausiai išgaunami iš granitinių pegmatitų. Iki 19 amžiaus, dideli žėručio kristalai buvo gana reti ir brangūs dėl ribotos pasiūlos Europoje. Kaina krito kai dideli klodai Afrikoje ir Pietų Amerikoje buvo atrasti ir pradėti eksploatuoti devyniolikto amžiaus pradžioje. Didžiausias vientisas užfiksuotas žėručio (flogopito) kristalas buvo rastas Lacey kasykloje, Ontarijuje, Kanadoje; jo matmenys buvo 10 × 4,3 × 4,3 m ir svėrė 330 tonas. Panašaus dydžio kristalai buvo rasti ir Karelijoje, Rusijoje.

Žėručiai yra dielektrikai ir chemiškai atsparūs mineralai. Naudojami gaminant įvairius izoliatorius. Skaidrūs žėručiai naudojami vietoj stiklo, ypatingai ten, kur reikalingas atsparumas aukštai temperatūrai.

Vikiteka