Krikščionybė Lietuvoje

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Krikščionybės, plačiausiai paplitusios religijos Lietuvoje, istorija oficialiai skaičiuojama nuo 1387 m.

Krikščionybės pradžia

Nežymus krikščionybės skverbimasis į Lietuvos kraštą prasidėjo dar X a., tačiau sustiprėjo XIII a., kartu su Lietuvos valstybės iškilimu. Siekiant apkrikštyti baltų kraštus, buvo įkurti kryžiuočių ir kalavijuočių(Livonijos) ordinai. Prisidengdami krikščionybės platinimu, šie ordinai nuolat užpuldinėjo ir Lietuvą. 1236 m. Saulės mūšyje lietuviai skaudžiai sumušė kalavijuočius. Norėdamas išsilaikyti, kalavijuočių ordinas susijungė su kryžiuočių ordinu Prūsijoje. Europos riteriai kryžiuočiams padėjo užimti prūsus, tad juos nugalėjęs, kryžiuočių ordinas kartu su Livonijos ordinu stengėsi užimti ir Lietuvą.

Krikščionybės įsitvirtinimas

Jano Mateikos (Jan Matejko) paveikslas „Lietuvos krikštas“

Norėdamas apsaugoti Lietuvos valstybę nuo priešo - Livonijos ordino - Lietuvos karalius Mindaugas sutiko apsikrikštyti. Mindaugo, jo šeimos, bei būrio dvariškių krikštas įvyko 1251 m. Šie metai laikomi oficialiais krikščionybės įvedimo Lietuvoje metais. Tačiau 1263 m. po karaliaus Mindaugo mirties krikščionybė Lietuvoje vėl pradėjo silpti ir išgyveno sunkius laikus.

Galutinis Lietuvos krikštas įvyko tik atėjus į valdžią Jogailai, kuris, vesdamas Lenkijos karalaitę Jadvygą, pažadėjo apsikrikštyti pats, bei apkrikštyti visą Lietuvą. Krikštą jis su savo broliais priėmė 1386 m. vasario 15 d. Kitais metais Jogaila atvyko į Vilnių su būriu lenkų ponų ir kunigų krikštyti Lietuvą. Kelis kartus vadovas nuvyko į šalies gilumą, kur irgi krikštijo žmones. Ilgiausiai - iki 1413 m. liko neapkrikštyti žemaičiai. Vytautas ir Jogaila, susirūpinę žemaičių krikštu, patys nuvyko į Žemaitiją, kur dalyvavo krikštijant būrius žmonių bei aiškinant jiems tikėjimo tiesas.

Prieš pradedant krikštyti buvo sugriautos senovės lietuvių tikėjimo šventyklos, užgesinta amžinoji ugnis, iškirsti šventais laikomi medžiai, giraitės ir išnaikinti namie gerbti žalčiai. Sunaikinus buvusio tikėjimo šventoves ir kultą, pradėtos steigti katalikiškos parapijos, vyskupijos. Vytautas, likęs vieninteliu Lietuvos valdovu ir toliau rūpinosi stiprinti krikščionybę Lietuvoje. Etnografinėje Lietuvoje jis pastatė apie 26 bažnyčias, o kitose vietose apie 7. Nors pakrikštyti, žmonės kreipdavosi ir į ankstesniuosius dievus. Iki pat XVI a. katalikų bažnyčios padėtis LDK nebuvo gera. Didžiausia problema vis dar išliko lietuviškai kalbančių kunigų, žinių ir lietuviškų pamokymų apie naująjį tikėjimą trūkumas, nepakankamas bažnyčių ir parapijų tinklas, netinkama dvasiškių skyrimo tvarka, kadangi iki pat 1795 m. Lietuvos vyskupijos administraciniu požiūriu buvo pavaldžios Gniezno bažnytinei provincijai.

Protestantizmo įtaka

Radvilų Biblijos (1563 m.) titulinis puslapis

Protestantizmas, nuo 1517 m. plitęs Vokietijoje, greitai pasirodė ir Lietuvoje. Protestantizmo pradininkas Martynas Liuteris propagavo Biblijos skaitymą balsu, psalmių giedojimą, liturgiją liaudies kalba. Tai paskatino Biblijos ir kitų religinių tekstų vertimus į vietinių tautų kalbas. Žymiausia reformacijos rėmėja Lietuvoje buvo kunigaikščių Radvilų giminė. Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu visa Biblija, vadinamoji Biržų Biblija, dedikuota Karaliui Žygimantui Augustui, pirmą kartą buvo išversta į lenkų kalbą ir išspausdinta 1563 m. Brastoje (Breste). Kartu imta rūpintis ir nekilmingųjų raštingumu, lietuvių kalba. Čia pasidarbavo Abraomas Kulvietis ir Martynas Mažvydas , pirmosios lietuviškos knygos - Katekizmo autorius. Pirmasis visą Bibliją į lietuvių kalbą 1579 - 1590 m. išvertė liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas (1536-1602).

Radvilos ir kiti bajorai buvo kalvinizmo atšakos išpažinėjai. Protestantizmas pirmiausia plito tarp didikų ir bajorų - raštingos visuomenės dalies. Juos protestantizmas traukė sąžinės laisve, didesne asmens atsakomybe ir teisėmis, kritiniu mąstymu. Menkai išsilavinę lenkakalbiai LDK katalikų kunigai buvo nepajėgūs nei intelektualiai patarnauti išsilavinusiai, europietiškų pažiūrų ir užmojų LDK diduomenei, nei dvasiškai - lietuviakalbiams valstiečiams. Antroje XVI a. pusėje beveik visi bajorai ir didikai tapo protestantais. Protestantizmą vis dėlto silpnino susiskaldymas . LDK būta liuteronų, kalvinistų ir arijonų, bei mažesnių pakraipų protestantų.

Kontrreformacija

Protestantizmas palaipsniui plėtėsi, tačiau jo įsigalėjimą sutrukdė kontrreformacija . Katalikybės persvarai reikšmės turėjo keli veiksniai:

• Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis . Skatino Karalių Žygimantą Senąjį imtis represijų prieš protestantus. 1542 m. jo iniciatyva buvo uždaryta pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla, kurią 1539 m. Vilniuje įsteigė Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis.
• Visuotinis Bažnyčios Tridento susirinkimas (1545-1563). Jame aiškiai iškelti katalikų ir protestantų mokslo skirtumai, priimti svarbūs bažnytinės drausmės ir tvarkos nuostatai, kuriuos pradėjo vykdyti vyskupai.
• Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pakvietė Jėzuitų ordiną kovoti prieš reformaciją. 1569 metais atvykę jėzuitai perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, rūpinosi neatsilikti nuo protestantų knygų leidyboje bei švietime ir Vilniuje pastatė kolegiją, 1577 m. pervarkytą į Vilniaus universitetą.
• katalikiškų mokyklų bei seminarijų steigimas, lietuviškų katalikiškų knygų pasirodymas, lietuviškai kalbančių kunigų padaugėjimas.
• ATR karaliaus Žygimanto Vazos apsisprendimas katalikybės naudai.

Tarp katalikų ir protestantų Lietuvoje kova vyko apie 150 m. Bet čia ji nebuvo tokia arši ir kruvina, kaip kituose kraštuose.

Carinės Rusijos metais

Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, LDK ir tuo pačiu etnografinė Lietuva pateko į carinės Rusijos priespaudą. Žuvus valstybei, netekus politinių bei religinių laisvių, labai pasikeitė Katalikų Bažnyčios ir pačių katalikų padėtis buvusios LDK teritorijoje, tame tarpe - etnografinėje Lietuvoje. Pirmiausia caro valdžia nusavino Unitų bei Katalikų bažnyčių turtus ir išdalino stačiatikių vyskupams, jų kunigams, cerkvinėms mokykloms, remdama rusinimo darbą. Tarp 1831 ir 1893 m. visoje Lietuvoje uždaryti 352 vienuolynai. Atimtas bažnyčias pavertė cerkvėmis, vienuolynus - sandėliais. 1893 m. įvyko Rusijos imperijos administracijos susidorojimas Kražiuose su Kražių parapijos tikinčiaisiais, vadinamosios Kražių skerdynės. Tikintieji pasipriešino valdžiai, nusprendusiai uždaryti ir nugriauti Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, panaikinti kapines. Rusų carinė valdžia kišosi į vyskupų bei kunigų, taip pat kunigų seminarijų darbą.

Tačiau etnografinė Lietuva visgi išliko katalikiška ir lietuviška. Tautą drąsino ir išminties bei tikėjimo davė išmintimi ir diplomatiniais gabumais pasižymėję vyskupai Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Mečislovas Paliulionis. Spaudos draudimo metais slapta buvo leidžiama katalikiška spauda: „Tėvynės sargas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.

Katalikų bažnyčia nepriklausomoje Lietuvoje

Popiežius Pijus XI 1926 m. savo raštu „Lithuanorum gente“ įsteigė pirmąją Lietuvos bažnytinę provinciją. Bažnyčia Lietuvoje pasidarė vienetas, turįs tiesioginį ryšį su katalikybės centru Romoje. Lietuvos katalikybės provincija per keliolika metų išaugo ir sustiprėjo. 1940 m. ji turėjo dvi arkivyskupijas - Vilniaus ir Kauno ir vyskupijas. Apskritai nuo 1914 m. iki 1940 m. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje padarė žymią pažangą. Vyskupijų skaičius padidėjo tris, o vyskupų - keturis kartus. Kunigų padaugėjo 41 %, o auklėtinių kunigų seminarijoje padaugėjo keturgubai. 1940 m. visoje Lietuvoje buvo 1202 bažnytiniai pastatai. Įvairiose vienuolijose buvo apie 900 seselių vienuolių ir apie 500 brolių vienuolių.

Okupacijos metu

Nepriklausomos Lietuvos religinį ir kultūrinį gyvenimą sugriovė bolševikų okupacija. Ką tik legalizuota komunistų partija ėmė reikalauti atskirti Bažnyčią nuo valstybės. 1940 m. birželio 20 d. švietimo ministras Antanas Venclova uždraudė dėstyti tikybą visų rūšių mokyklose ir pašalino iš jų kapelionus. Iš klasių liepė pašalinti kryžius ir patriotinius paveikslus. Taip pat uždarė visas religines, kultūrines ir tautines organizacijas, veikusias prieš 1940 m. birželio 15 d., jų archyvus ir turtą pagrobė, o narius netrukus suėmė ir ištrėmė.

Bolševikinė valdžia panaikino laisvą spaudą: visus religinio-patriotinio turinio laikraščius ir žurnalus. Nors Lietuvoj katalikų ir tikinčiųjų buvo absoliuti dauguma, per daugelį valdymo metų rusai teleido išspausdinti du krikščioniško turinio kalendorius ir vieną maldaknygę. Okupantai persekiojo, trėmė, į kalėjimus sodino vyskupus, kunigus ir Lietuvos šviesuomenę. Tačiau tikintieji nepasidavė. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios į Bažnyčios teisių sąjūdį vis aktyviau ėmė įsitraukti pasauliečiai. Pirmosios masinės peticijos pademonstravo Bažnyčios galimybes mobilizuoti tikinčiuosius atviram protestui.

Daug dėmesio buvo sutelkta į pogrindinės spaudos leidybą. Nuo 1972 m. pradėtas leisti vienas žymiausių to meto katalikiškų laikraščių „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Šio leidinio tikslas - informuoti žmones apie tikinčiųjų teisių pažeidimus. Taigi „Kronika“ sėkmingai griovė informacijos monopolį, kurio išlaikymas buvo vienas svarbiausių režimo stiprybės šaltinių. Ėjo ir daugiau katalikiškos pakraipos leidinių: „Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“, „Rūpintojėlis“, „Tiesos kelias“ ir kiti. Juose propaguojama krikščioniška pasaulėžiūra, raginama išlaikyti tikėjimą.

Bažnyčios atgimimas

1988–1990 m. kelta sąžinės ir religijos laisvės tema bei visuotinis sąjūdis paskatino tiek tautos, tiek bažnyčios atgimimą. 1990 m. birželio 12 d. priimtas Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje Restitucijos aktas, kuriuo vyraujančiai religijai pripažįstamas vaidmuo, turėtas iki sovietinės okupacijos. 1990 m. birželio 14 d. pasirašytas Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus širdžiai aktas simboliškai patvirtino Bažnyčios ir valstybės sutarimą, krikščionišką pilietinės raidos orientaciją. Šventasis sostas Bažnyčios padėties Lietuvoje kaitą įvertino kiek anksčiau pripažindamas, kad vyskupijų valdymas jau vyksta be valdžios kišimosi.

Literatūros sąrašas

• Jonas Gutauskas. Krikščionybė Lietuvoje. Tikybos vadovėlis. - Kaunas, 1992.
• Sud. Vytautas Ališauskas. Krikščionybės istorija Lietuvoje. - Vilnius, 2006. - ISBN 9955-656-18-2

Nuorodos

• Krikščionybės Lietuvoje istoriniai faktai