Kražių skerdynės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Atminimo bareljefas Kražių skerdynėms

Kražių skerdynės1893 m. Rusijos imperijos administracijos susidorojimas Kražiuose su Kražių parapijos tikinčiaisiais, pasipriešinusiais valdžiai, gyventojų katalikų susirėmimas su Rusijos caro kazokais.

Konfliktas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1892 m. gruodžio 24 d. caro valdžia uždarė Kražių benediktinių vienuolyną. Norėjo uždaryti ir nugriauti Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, panaikinti kapines. Tikintieji prašė Vilniaus generalgubernatoriaus paversti ją parapijos bažnyčia vietoj medinės, statytos 1809 m. Šv. Mykolo bažnyčios; pastarąją prašė leisti pertvarkyti į kapų koplyčią. Dėl to kražiškiai kreipėsi į administracines įstaigas, Vilniaus generalgubernatorių, carą (vien jiems parašė 8 prašymus), kitų šalių valdovus, vyskupus, arkivyskupą. Aukštesnieji dvasininkai, tarp jų vyskupas Mečislovas Paliulionis ir Kražių klebonas, kuris nenorėjo keisti parapijos žemės, jų neparėmė.

1893 m. birželio 22 d. caras Aleksandras III, nepaisydamas prašymų, įsakė bažnyčią ir vienuolyną nugriauti. Parapijiečiai keletą kartų neleido Šiluvos dekanui bažnyčios uždaryti, o nuo rugsėjo 13 d. ją saugojo dieną naktį.

Skerdynės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kražių bažnyčios gynėjas bajoras Juozas Rimgaila

Vadovauti bažnyčios uždarymui lapkričio 21 d. į Kražius atvyko Kauno gubernatorius Nikolajus Klingenbergas su keliais valdininkais, 70 policininkų ir žandarų. Gubernatorių tikintieji sutiko su caro ir carienės portretais, prašė bažnyčios uždarymą atidėti, kol bus gautas caro atsakymas. N. Klingenbergas įsakė policininkams išvaryti iš bažnyčios žmones, kurių ten buvo apie 400. Kražiškiai pasipriešino ir policininkus nugalėjo.

Lapkričio 22 d. rytą iš Varnių atvykusios Rusijos imperijos kariuomenės Dono kazokų 3-ojo pulko trys šimtinės įveikė tikinčiųjų pasipriešinimą, išvadavo bažnyčios palėpėje užsibarikadavusį gubernatorių. Jo įsakymu 16 žmonių buvo nuplakta, kazokams leista siaubti miestelį ir gretimus kaimus. Dėl kazokų smurto žuvo ir nuo žaizdų mirė 9 žmonės; apie 50 buvo sužeista. 330 žmonių tardyta, 71 (34 valstiečiai, 27 bajorai, 10 miestelėnų) suimta (50 iš jų kalinta iki teismo) ir atiduota teisti Vilniaus teismo rūmams. Teisme juos gynė 5 žymūs Rusijos advokatai: S. Andrejevskis, J. Kaminskis, A. Turčianinovas, A. Urusovas, V. Žukovskis; jie įrodė, kad N. Klingenbergo veiksmai buvo neteisėti ir kražiečiai nekalti. Vis dėlto 1894 m. spalio mėn. teismas 35 žmonės nuteisė, iš jų keturis 10 metų katorgai.

Atgarsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl kilusio didelio visuomenės pasipiktinimo – įvykį ir teismą aprašė liberalioji Rusijos spauda – caras Nikolajus II katorgą pakeitė kalėjimu, kitas bausmes panaikino. Bažnyčia buvo uždaryta, bet nenugriauta, vėl pradėjo veikti 1910 m.

Kražių skerdynės sukėlė pasaulyje didelį pasipiktinimą Rusijos imperijos administracijos vykdoma tautinės priespaudos, kitatikių nepakantumo politika. Vakarų Europos ir JAV spaudoje buvo paskelbta ją smerkiančių straipsnių, įvyko mitingų ir demonstracijų, carui buvo nusiųsta protestų.

Kražių skerdynės sustiprino Lietuvos gyventojų anticarines nuotaikas, žadino užsienio šalyse gyvenančių lietuvių tautinę savimonę. Spaudoje kilo polemika dėl popiežiaus Leono XIII enciklikos Caritatis providentiaeque nostrae (paskelbta laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“), tarp ją smerkiančiųjų (Vincas Kudirka ir kt.) ir ginančiųjų. Kritikai piktinosi tariamu popiežiaus Leono XIII nuolaidžiavimu, raginimu nesipriešinti Rusijos valdžiai, gynėjai pabrėžė, kad jo pastangomis Rusijos imperijos administracija Katalikų bažnyčiai Lietuvoje darė nuolaidų, o enciklikoje tikintieji esą raginami ginti savo tikėjimą, būti lojaliems valdžiai tol, kol ji nenukreipiama prieš tikėjimą, laisvę, sąžinę. [1]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kražių skerdynės, Vilnius, 1993 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Leonas Mulevičius. Kražių skerdynės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 745 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]