Kosmologija

Kitos reikšmės – Kosmologija (reikšmės).

Kosmologija (iš gr. κοσμολογία-κόσμος (kosmos) – visata; ir -λογία (-logos) – žodis, sąvoka, mokslas) – astronomijos sritis, tirianti Visatą: sandarą, iš kur atsirado, kaip vystėsi ir koks likimas laukia ateityje. Nors pati sąvoka pirmą sykį panaudota tik 1730 m. Christian Wolff knygoje „Cosmologia Generalis“, kosmologijos istorija sieka priešistorinius laikus. Vienaip ar kitaip kosmologinius klausimus nuo seniausių laikų bando aiškinti religija, mistika, ezoterika, filosofija ir mokslas. Kosmologija yra randama turbūt kiekvienos tautos mitologijoje.

Disciplinos

Šiuo metu su kosmologija labiausiai susijusios mokslo šakos yra fizika ir astrofizika. Populiariausia mokslinė Visatos kilmę aiškinanti teorija yra Didžiojo sprogimo. Manoma, kad Visatai yra maždaug 13,7 milijardo metų.

Populiarūs alternatyvūs nemoksliniai aiškinimai teigia, kad Visatą sukūrė Dievas (ar keli dievai kartu) arba kad Visata tiesiog egzistavo visada. Kai kurie mitai teigia, kad Visata egzistuoja cikliškai: gimsta, gyvena, miršta ir vėl atgimsta. Tarp tokių yra majų ir kitų Centrinės Amerikos indėnų genčių mitai, taip pat ir Brahmanda Purana, senovės indų religinis tekstas (XVI a. pr. m. e.). Panaši koncepcija vienu metu buvo tiriama ir mokslo (pulsuojančios visatos modelis), tačiau vėliau atmesta kaip klaidinga.

Fizinė kosmologija

WMAP reliktinio spinduliavimo anizotropijos žemėlapis.

Fizikinė kosmologija yra fizikos ir astrofizikos šaka, nagrinėjanti fizikinę Visatos kilmę, evoliuciją ir prigimtį apskritai. Iš pradžių tai buvo žinoma kaip dangaus mechanika, tirianti dangų. Dar graikų filosofai Aristrachas Samietis, Aristotelis ir Ptolomėjas siūlė skirtingas kosmologijos teorijas. Plačiausiai buvo priimtas geocentrinė Ptolomėjaus sistemos modelis, kol XVI a. Mikalojus Kopernikas, o netrukus Johanesas Kepleris ir Galilėjas Galilėjus pasiūlė heliocentrinė sistemą.

Izaokas Niutonas 1687 m. parašytame veikale „Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai“ galutinai išsprendė dangaus kūnų judėjimo problemas. Niutonas pateikė fizikinį Keplerio dėsnių mechanizmą ir savo visuotinės traukos dėsnį, kuris leido išspręsti ankstesnių visatos modelių anomalijas, sukeltas planetų tarpusavio gravitacijos sąveikos. Esminis skirtumas tarp Niutono kosmologijos ir prieš tai buvusių teorijų buvo Koperniko principas, kuris teigia, kad objektai ant žemės paklūsta tiems patiems fizikos dėsniams, kaip ir dangaus kūnai. Tai buvo lemiamas žingsnis į priekį fizikinėje kosmologijoje.

Moderniosios arba šiuolaikinės kosmologijos pradžia dažniausiai laikomas Alberto Einšteino 1917 m. parašytas Darbas „Kosmologiniai bendrojo reliatyvumo teorijos aptarimai“ (vok. Sitzungsberichte der Preussischen Akademie der Wissenschaften), kuriame jis apibendrino bendrąją reliatyvumo teoriją. Nuo to laiko Visata nebelaikyta statine ir nekintančia, o teorija suteikė galimybes tyrinėti itin tolimus objektus.

1927 m. belgų fizikas Georges Lemaître pasiūlė Didžiojo sprogimo teoriją, kuri netrukus buvo patvirtinta Edwin Hubble raudonojo poslinkio atradimu 1929 m., o vėliau – Arno Penzias ir Robert Woodrow Wilson 1964 m. aptikta kosminiu elektromagnetiniu foniniu spinduliavimu.

Metafizinė kosmologija

Demokritas dar V a. pr. m. e. pasiūlė atomo sąvoką. Filosofijoje ir metafizikoje kosmologija nagrinėja pasaulį kaip laiko, erdvės ir visų reiškinių visumą. Tokio pobūdžio kosmologija dažniausiai sutinkama religijoje, tačiau šiuo metu nuo atskiriama nuo religinės kosmologijos, nes klausimus, esančius už mokslo galimybių, sprendžia naudojant filosofinius metodus, pavyzdžiui, dialektiką. Modernioji metafizinė kosmologija siekia atsakyti į klausimus:

• Kokia yra Visatos kilmė? Kokia jos atsiradimo priežastis? Ar jos egzistavimas neišvengiamas? (žr., panteizmas, kreacionizmas, monizmas, emanationizmas).
• Kokie yra pirminiai Visatos medžiagos sudėtiniai elementai? (žr. mechanizmas, dinamizmas, hilomorfizmas, atomizmas).
• Kokia pagrindinė Visatos egzistavimo priežastis? Ar kosmosas turi tikslą? (žr. teologija).

Religinė kosmologija

„Adomo sukūrimas“, Mikelandželo freska

Religinėje kosmologijoje Visatos ir gyvybės atsiradimą aiškina religijos, pasitelkdamos sukūrimo mitus, kilusius iš biblinių mokymų, ir laikoma tikėjimo dogma.

Kai kuriuose sukūrimo mituose laikoma, kad Visata buvo tiesiogiai sukurta dievo ar dievų, kurie taip pat atsakingi ir už žmogaus sukūrimą (žr. kreacionizmas). Taip pat religinė kosmologija dažniausiai numato ir Visatos pabaigą kaip kitą dievišką aktą (žr. eschatologija).

Dalis religijų sutinka su fizikinės kosmologijos išvadomis, dažniausiai su Didžiuoju sprogimu.

Kosmologiniai mitai

Tai yra mitai, pasakojantys apie pasaulio atsiradimą. Ypatingą reikšmę kiekvienos tautos kosmologiniuose mituose dažniausiai užima būtent ta tauta. Kosmologiniai mitai sutinkami bene kiekvienoje mitologijoje.

Taip pat skaitykite

• Budistinė kosmologija
• Naujasis amžius
• Visata

Nuorodos

• Lietuvių liaudies kosmologija (sud. Pranė Dundulienė). - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 157 p. - ISBN 978-5-420-01637-4

Nuorodos

• Amerikos fizikos instituto puslapis „Kosminė kelionė: mokslinės kosmologijos istorija“ Archyvuota kopija 2008-10-21 iš Wayback Machine projekto. (angl.)