Isaac Newton

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Izaokas Niutonas)
Izaokas Niutonas
angl. Isaac Newton
GodfreyKneller-IsaacNewton-1689.jpg
Izaokas Niutonas 1689-aisiais
Gimė 1643 m. sausio 4 d.
Vulstorpas prie Kolsterverto, Linkolnšyras, Anglija
Mirė 1727 m. kovo 31 d. (84 metai)
Kensingtonas, Midlseksas, Anglija, Jungtinė Karalystė
Palaidotas (-a) Vestminsterio vienuolynas
Tėvas Izaokas Niutonas
Motina Hana Eiskou-Niuton
Veikla fizikas, matematikas, filosofas, astronomas, alchemikas
Doktorant. vadovas Izaokas Barou[1], Bendžaminas Puleinas[2]
Žymūs studentai Rodžeris Koutsas, Viljamas Vistonas
Žymūs apdovanojimai

Karališkosios draugijos narys (1672 m.), Bakalauras riteris (1705 m.)

Commons-logo.svg Vikiteka Isaac Newton
Parašas
Isaac Newton signature.svg

Izaokas Niutonas (angl. Isaac Newton; 1643 m. sausio 4 d. [pagal J.K.: 1642 m. gruodžio 25 d.] – 1727 m. kovo 31 d. [pagal J.K.: kovo 20 d.]) – anglų fizikas, matematikas, astronomas, alchemikas, filosofas.[3]

Savo veikale „Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai“ (Philosophiae Naturalis Principia Mathematica) aprašė visuotinę trauką ir, per savo aprašytus judėjimo dėsnius, padėjo pagrindus klasikinei mechanikai. Be mechanikos ir optikos, Niutonas atliko tyrinėjimus šiluminės fizikos, chemijos, geografijos, istorijos srityje.

Pasak Niutono, kūnas, kaip konkretus daiktas, yra kupinas savo materialumo galios – inercijos. Tas inercijos savitaigos santykis su kitu kūnu gimdo trauką – poveikį tam kūnui. Bet ir anas kūnas turi tokią pat galią ir veikia savo linkme. Kiekvienas kūnas traukia kitą kūną jėga, tiesiai proporcinga jų masėms ir atvirkščiai proporcinga atstumo tarp jų kvadratui. Dėl šios priežasties vienas kitą traukiantys kūnai gali niekada nepritraukti kito, jeigu atstumas tarp jų leidžia jiems rasti pusiausvyrą. Tokią pusiausvyrą yra vienas kito atžvilgiu radę Mėnulis ir Žemė, tokią pusiausvyrą vienas kito atžvilgiu yra radę ir Saulė bei jos planetos.

Populiariojoje kultūroje labai išplito pasakojimas apie traukos dėsnio atradimą ir krentantį obuolį. Pats Niutonas ne kartą yra sakęs, kad suformuluoti traukos dėsnį jį įkvėpė krentantis nuo medžio obuolys.[4][5] Manoma, kad šį pasakojimą išplatino Niutono dukterėčia Ketrin Barton, tai papasakojusi Volterui.[6] Savo 1727 m. veikale Epinės poezijos esė Volteras rašė: „Seras Izaokas Niutonas pirmąkart apie gravitacijos sistemą susimąstė vaikščiodamas po sodą ir regėdamas nuo medžio krentantį obuolį.“[7] Vis dėlto Voltero raštai nepatvirtina vėliau išpopuliarėjusios apokrifinės versijos, kad obuolys nukritęs Niutonui ant pakaušio.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Namas, kuriame gimė Izaokas Niutonas

Gimė mažame miestelyje, Linkolnšyro grafystėje, neturtingų ūkininkų Izaoko ir Hanos šeimoje. Gimė Kalėdų dieną, buvo neišnešiotas ir smulkutis. Jo tėvas mirė trys mėnesiai iki sūnaus gimimo. Izaokui būnant trejų jo motina susituokė antrąjį kartą, o vaiku rūpintis paliko savo motinai. Izaokas nemėgo patėvio ir jautė priešiškumą savo motinai dėl jos antrosios santuokos.[8]

12 metų Niutonas buvo nusiųstas į miesto mokyklą. Motinai 1659 m. antrąkart tapus našle Izaokas buvo priverstas nutraukti mokslus ir grįžti į Vulstorpą prie Kolsterverto. Motina norėjo, kad jos sūnus imtųsi ūkininkavimo, o šios veiklos Niutonas negalėjo pakęsti.[9] Henris Stouksas, mokyklos vadovas įtikino Izaoko motiną sugrąžinti berniuką į mokyklą. Grįžęs į mokyklą Izaokas pagarsėjo kaip pirmūnas.[10] 1661 m. Izaokas buvo priimtas į Trejybės koledžą, kurį baigė 1665 m., įgydamas bakalauro laipsnį. 16641667 m. Anglijoje siaučiant maro epidemijai, Niutonas iš Kembridžo grįžo į gimtinę – Vulstorpą prie Kolsterverto, kur pragyveno beveik dvejus metus ir padarė didžiausius savo atradimus.[11]

1669 m. Niutono mokytojas I. Barou (1630–1677 m.) perdavė jam Kembridžo universiteto fizikos ir matematikos katedrą. Čia Niutonas sėkmingai sprendė įvairias traukos, optikos ir matematikos problemas. Jis atrado šviesos dispersiją, tyrinėjo šviesos interferenciją ir kitas optikos problemas, o tyrimų rezultatus išdėstė dviejuose memuaruose.

1672 m. Niutonas buvo išrinktas Londono karališkosios draugijos nariu, o 1703 m. tapo jos prezidentu. Apibendrinęs pirmtakų darbus ir savo tyrinėjimus mechanikos srityje, Niutonas parašė įžymųjį veikalą „Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai“, kuris išleistas 1687 m. liepos 5 d.

1695 m. Niutonas persikėlė gyventi į Londoną, kur buvo paskirtas monetų rūmų prižiūrėtoju, vėliau – direktoriumi. 1705 m. jam buvo suteiktas riterio titulas.

Niutonas mirė miegodamas 1727 m. kovo 20 d. ([pagal J.K.: 1726 m. kovo 20 d.], [pagal G.K.: 1727 m. kovo 31 d.] Organizuotos iškilmingos laidotuvės, į kurias susirinko didikai, mokslininkai ir filosofai. Niutono kūnas palaidotas Vestminsterio abatijoje šalia karalių ir karalienių. Tai buvo pirmasis šioje abatijoje palaidotas mokslininkas.[12] Niutonui mirus tyrimams buvo paimta plaukų nuo jo galvos. Juose aptikta gyvsidabrio, greičiausiai čia užsilikusio dėl Niutono aktyvaus domėjimusi alchemija. Spėliojama, kad apsinuodijimas gyvsidabriu galėjęs paskatinti Niutono ekscentriškumą paskutiniaisiais gyvenimo metais.[13]

Religinės ir politinės pažiūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors auklėtas kaip anglikonas, įkopęs į ketvirtąją dešimtį Niutonas turėjo labai heterodoksines pažiūras, kurių niekuomet viešai neišsakė.[14] Nuo 1672 m. Niutonas ėmė užsirašinėti savo teologinius pastebėjimus. Užrašuose yra daug pasirašęs apie ankstyvąją krikščionybę, įskatant ginčą tarp Atanazijaus ir Arijaus, padėjusį pamatus Atanazijaus tikėjimo išpažinimui. Niutonas palaikė Arijaus požiūrį, t.y., neigė Dievą trijuose asmenyse. Vietoje to Niutonas Kristų laikė dieviškuoju tarpininku tarp Dievo ir žmogaus, t.y., „pavaldų Dievui Tėvui.“ Jis taipogi domėjosi pranašystėmis, okultizmu. Trinitarizmą jis laikė „didžiąja apostaze“[15], o Kristaus sudievinimą – stabmeldyste ir pagrindine nuodėme.[16]

Buvo liberalių vigų politinės partijos, kovojusios už konstitucinę monarchiją ir prieš absoliutinę monarchija, narys.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Feingold, Mordechai (1993). „Newton, Leibniz, and Barrow Too: An Attempt at a Reinterpretation“. Isis 84 (2): 310–338. Bibcode:1993Isis...84..310F. JSTOR 236236. doi:10.1086/356464. 
  2. „Dictionary of Scientific Biography“. Notes, No. 4. Suarchyvuotas originalas 2005 m. vasario 25 d. 
  3. Romualdas Karazija. Newton Isaac (Izaokas Niutonas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 361 psl.
  4. White, 1997, p. 86
  5. Numbers, 2015, pp. 48–56
  6. Malament, David B. (2002). Reading Natural Philosophy: Essays in the History and Philosophy of Science and Mathematics. Open Court Publishing. ISBN 978-0-8126-9507-6. 
  7. Voltaire (1727). An Essay upon the Civil Wars of France, extracted from curious Manuscripts and also upon the Epick Poetry of the European Nations, from Homer down to Milton. Londonas, Anglija: Samuel Jallasson. p. 104. 
  8. Keynes, Milo (2008 m. rugsėjo 20 d). „Balancing Newton's Mind: His Singular Behaviour and His Madness of 1692–93“. Notes and Records of the Royal Society of London 62 (3): 289–300. JSTOR 20462679. PMID 19244857. doi:10.1098/rsnr.2007.0025. 
  9. Westfall, 1994, pp. 16–19
  10. White, 1997, p. 22
  11. KARAZIJA, Romualdas. Įžymūs fizikai ir jų atradimai. Kaunas: Šviesa, 2002, 51 p. ISBN 5-430-03260-3.
  12. The London Gazette, nr. 6569., 1727 m. balandžio 1 d. p. 7.
  13. „Newton, Isaac (1642–1727)“. Eric Weisstein's World of Biography. Eric W. Weisstein. Nuoroda tikrinta 2006 m. rugpjūčio 30 d. 
  14. The Galileo Project. (Raiso universitetas). Nuoroda tikrinta 2008 m. liepos 5 d. 
  15. Westfall, 1980, p. 321
  16. Westfall, 1994, p. 124

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]