Kauno valstybinis lėlių teatras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°53′50″ š. pl. 23°54′26″ r. ilg. / 54.89722°š. pl. 23.90722°r. ilg. / 54.89722; 23.90722

Logotipas
Kauno valstybinio lėlių teatras

Kauno valstybinis lėlių teatras (KVLT) – valstybinis lėlių teatras vaikams (Laisvės al. 87a). Įsteigtas 1958 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19361938 m. Kaune veikė pirmasis Lietuvoje profesionalusis lėlių teatras (Marionečių teatras), įkurtas dailininko vitražisto Stasio Ušinsko. 1938 m. sukurtas pirmasis lietuviškas garsinis marionečių filmas „Storulio sapnas“.

KVLT oficialią veiklą pradėjo 1958 m. sausio 18 d. Kapsuke (dab. Marijampolė). 1958 m. gegužės 18 d. dramos aktorių Stasio Ratkevičiaus ir Valerijos Gruodytės-Ratkevičienės namų teatre suvaidintas pirmasis spektaklis – Ninos Gernet „Stebuklingasis Aladino žibintas“ (pagal pasakų knygą „Tūkstantis ir viena naktis“). [1] Spektaklį režisavo S. Ratkevičius, scenografiją ir lėles sukūrė M. Mdivani. Trupės pagrindą sudarė Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos teatrinio skyriaus absolventai.

1960 m. teatras perkeltas į Kauną, jam suteiktas valstybinio lėlių teatro vardas. Patirties ir žinių semtasi Maskvos S. Obrazcovo lėlių teatre, ten susipažinta su lėlių gaminimo technologija. [2] 7-ame dešimtmetyje teatre plėtota realistinio imitacinio lėlių teatro kryptis.

Nuo 8-to dešimtmečio teatras gastroliuoja užsienyje – Vengrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Čekijoje, buvusios Sovietų Sąjungos ir Lotynų Amerikos šalyse, dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose. 1989 m. surengtas Baltijos šalių lėlių teatrų festivalis. Nuo 1991 m. teatre kasmet rengiamas tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai“.

KVLT yra Tarptautinės vaikų ir jaunimo teatrų asociacijos (ASSITEJ), nuo 1969 m. – Tarptautinės lėlininkų organizacijos (UNIMA) narys. [3]

Pastatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno lėlių teatras įsikūręs buvusiame kino teatre „Odeon“. Pastatytas 1926 m. pagal Jono Saleneko projektą. Tai buvo pirmasis specialiai kino teatrui statytas pastatas. Čia buvo pademonstruotas pirmasis garsinio kino filmas – tam tikslui įsigyta moderni amerikietiška aparatūra. Šiame kino teatre buvo rodomi geriausi amerikiečių, Vokietijos, Rusijos ir kitų šalių filmai. Po 1936 m. rekonstrukcijos kino teatras pavadintas „Glorija“. Sovietmečiu veikė kino teatrai „Baltija“ ir „Pionierius“, Kauno jaunojo žiūrovo teatras. [4]

Teatro veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo pirmojo spektaklio iki šių dienų teatras (su nedidelėmis išimtimis) laikosi įkūrėjų iškeltos nuostatos – kurti tik vaikams. Iš viso pastatyta beveik 180 spektaklių. Į repertuarą pateko lietuvių prozininkai bei poetai: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Augustinas Gricius, Salomėja Nėris, Janina Degutytė, Aldona Puišytė, Gražina Mareckaitė, Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis, Eugenijus Ignatavičius, Antanas Gudelis ir kiti. Tam tikrą autorių dalį sudarė patys teatralai (Stasys Ratkevičius, Antanas Žekas, Virgilijus Matula), taip pat Petras Žemkauskas, Danutė ir Remigijus Markūnai.

Teatro aktoriai: Saulius Bagaliūnas, Rasa Bartninkaitė, Audronė Daugėlytė, Remigijus Endriukaitis, Darius Krapikas, Jolita Ross, Laima Rupšytė, Andrius Žiurauskas, Mindaugas Černiauskas ir Indrė Taločkaitė. Su teatru iki šiol bendradarbiauja pirmąjį dešimtmetį teatro spektakliuose vaidinę aktoriai: Ona Stankevičienė, Algimantas Stankevičius, Elena Žekienė, Aldona Naciuvienė, daugiau nei keturiasdešimt metų teatre dirbusi aktorė Lucija Zorūbaitė.

Bendradarbiauti kviečiami kompozitoriai Julius Andrejevas, Vidmantas Bartulis, Giedrius Kuprevičius, Bronius Kutavičius, Faustas Latėnas, Teisutis Makačinas, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis.

Nuo 1970 m. teatre dirbo dailininkai Alvydas Balevičius, Birutė Cvirkienė, Vitalijus Mazūras, Vytautas Narbutas, Michailas Percovas, Jūratė Stauskaitė, Jūratė Račinskaitė, Regina Rapalytė, Rosita Raud, Giedrė Riškutė, Gintautas Žalalis, Aldona Jankauskienė, Giedrė Brazytė, Lesia Lučko, Sergejus Bocullo ir kt.

Teatre yra 2 žiūrovų salės (50 ir 226 vietų). Kiekvieną sezoną suvaidinama iki 300 spektaklių, įvyksta keturios premjeros.

Režisieriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Algimantas Stankevičius,
  • Olegas Žiugžda,
  • Andrius Žiurauskas,
  • Jūratė Januškevičiūtė,
  • Borisas Konstantinovas,
  • Gintarė Radvilavičiūtė,
  • Arvydas Lebeliūnas,
  • Agnė Sunklodaitė,
  • Agnė Dilytė ir kt.


Teatro renginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sezono atidarymo šventė „Į pasakų šalį su fotoaparatu!“
  • Tarptautinis festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai“
  • „Gimtadienis lėlių teatre“
  • Tradiciniai Kalėdiniai vaidinimai

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 2015 m. „Fortūnos“ statulėlė „Už žaismingą Lietuvos istorijos pamoką“ spektaklyje „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“, įteikta aktoriui A. Žiurauskui; „Už fantazijos žaismę scenografijoje“ apdovanojimas atiteko dailininkei Giedrei Brazytei; jaunieji teatro kritikai taip pat neliko abejingi istorinei spektaklio tematikai ir įteikė savo prizą „Už lietuviškumo skiepą mažiesiems žiūrovams“;
  • 2014 m. „Auksinių scenos kryžių“ nominacija Lėlių ir objektų teatro kategorijoje už spektaklį „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ (kūrybinei grupei);
  • 2013 m. pavasarį Gardino lėlių teatre vykusiame tarptautiniame lėlininkų festivalyje „Лялькі над Нёманам“ spektaklyje „Kelionė saulės link“ vaidinančių aktorių trupė tapo laureate nominacijoje „Geriausias aktorių ansamblis“;
  • 2012 m. jaunimo ir suaugusiųjų auditorijai pristatytas Kauno ir Sankt-Peterburgo kūrybinis projektas „Kelionė saulės link" (autorius ir režisierius B. Konstantinovas) 2013 m. apdovanotas „Fortūnos“ statulėle kaip geriausias metų vaikams (ir ne tik) spektaklis. Už gatvės muzikanto vaidmenį smuikininkui ir aktoriui Dariui Krapikui įteiktas „Fortūnos“ diplomas. Nelikome nepastebėti ir Jaunųjų teatro kritikų – už komandinį darbą „juodajame kabinete“ mūsų aktoriams atiteko simbolinė teatro Kaukė;
  • Spektaklis „Žalias, žalias obuoliukas“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) XXV profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ apdovanotas kaip geriausias 2009 m. spektaklis vaikams.
  • Spektaklis „Jūratė ir Kastytis“ (rež. Olegas Žiugžda) pristatytas trims „Auksinių scenos kryžių“ nominacijoms: už muziką – kompozitorius Vidmantas Bartulis, už nacionalinę dramaturgiją – Daiva Čepauskaitė, už geriausią lėlių spektaklį – visa kūrybinė grupė.
  • 2004 m. tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Interlialka – 2004“ Užgorode (Ukraina) apdovanotas prizu ir diplomu už baltišką subtilumą ir profesionalumą.
  • 2003 m. teatro muzikinė grupė „Upė“ respublikiniame gatvės muzikantų ir dainininkų festivalyje Jonavoje pelnė geriausios instrumentinės grupės apdovanojimą.
  • 2002 m. režisierius O. Žiugžda už kūrybines paieškas spektaklyje „Pasakų karaliaus teatras“ apdovanotas Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus „Fortūnos“ diplomu.
  • 2000 m. XI Baltijos šalių lėlių teatrų festivalio Taline prizas už geriausią spektaklį vaikams.
  • 1999 m. tarptautiniame Baltarusijos teatrų festivalyje „Белая Вежа“ (Brestas) už pagrindinį Tigriuko Petriko vaidmenį aktorė Lucija Zorūbaitė pelnė geriausios festivalio aktorės prizą. [5]

Teatro muziejus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1994 m. teatre veikia Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejus. Per 900 eksponatų turinčiame muziejuje vyksta teatralizuotos edukacinės programos, kurias veda aktorės Elena Žekienė ir Jolita Ross.

Ekspozicijos pagrindas – vaidintų spektaklių lėlės, kaukės, butaforijos ir dekoracijų elementai. Muziejuje eksponuojamos pirmųjų teatro spektaklių lazdelinės lėlės, primenančias grynojo realizmo estetiką, taip pat vėlesnių laikotarpių bei šių dienų dailininkų stilizuotus charakterinius personažus. Tai princesės, karaliai ir karalienės, burtininkai, įvairios mitologinės būtybės, žvėreliai iš spektaklių. Eksponuojamos spektaklių „Eglė – žalčių karalienė“, „Zuikių mokykla“, „Mėlynasis šunytis“, „Varlė – karalienė“, „Skudurinė Onutė“, „Nykštukas Nosis“, „Mergelė Gulbelė“, „Juodoji višta, arba požemio gyventojai“ ir kitų spektaklių lėlės. [6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Salomėja Burneikaitė. Lietuvos lėlių teatras Nepriklausomybės metais (1990–2006) / Lietuvos Nepriklausomybės metų teatras. – Vilnius, 2006. – 2-19 psl.
  • Kauno valstybinis lėlių teatras / Lietuvos literatūros ir meno archyvo fondų žinynas. – Vilnius, 1998. – 241 psl.
  • Vladas Žirgulis. Kauno valstybinis lėlių teatras. – Kaunas, 1983.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]