Kalnėnų piliavietė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kalnėnų piliavietė
Kalnenu piliaviete is Rytu.jpg

Kalnėnų piliavietė
Koordinatės
55°03′50″ š. pl. 22°44′41″ r. ilg. / 55.06389°š. pl. 22.74472°r. ilg. / 55.06389; 22.74472Koordinatės: 55°03′50″ š. pl. 22°44′41″ r. ilg. / 55.06389°š. pl. 22.74472°r. ilg. / 55.06389; 22.74472
Savivaldybė Jurbarko rajonas
Seniūnija Jurbarkų seniūnija
Aukštis 6-7 m
Plotas 26 x 14
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas II tūkstantmečio pabaiga -
II tūkstantmečio vidurys
Žvalgytas 1960, 1972, 1990

Kalnėnų piliavietė, Kalnėnų piliakalnis, Bišpiliukai – prie Kalnėnų kaimo, Nemuno dešiniojo kranto slėnyje, 1,3 km į pietvakarius nuo Mituvos ir Nemuno santakos, 0,85 km į pietus nuo Kalnėnų kaimo kapinių ir 0,1 km į šiaurės vakarus nuo Nemuno dešiniojo kranto. Kultūros paminklo kodas A 681P.[1]

Piliavietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalnėnų piliavietė iš Vakarų pusės.

Piliavietę sudaro dvi kalvos, piliakalnis ir įtvirtintas papilys, atskirtos 4 m gylio ir 6 m pločio (dugne) grioviu. Piliakalnio šlaitai statūs, 4,5 m aukščio. Viršūnės aikštelė stačiakampė, 26 x 14 m dydžio. Šiaurinėje ir pietinėje pusėje, už griovio, buvo supilti pylimai. Šiaurinis pylimas 34 m ilgio, 18 m pločio ir 3 m aukščio. Pietuose buvusį pylimą nuplovė Nemunas, išliko l m aukščio ir 10, 5 m pločio pylimo liekanų. Į pietvakarius nuo piliakalnio yra papilys, jo aikštelė pailga, 55 x 48 m dydžio, apjuosta 20 m pločio ir 2 m gylio grioviu. Piliavietė apardyta Nemuno potvynių, jos teritorijoje randama didelių (15,5 x 8,5 x 30,5 cm) plytų, iš akmens mūrytų pastatų liekanų, arbaleto strėlių antgalių.[2] Piliavietės kalvelės vadintos ir Pipirkalniais [3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalnėnų piliavietės archeologijos paminklo ženklas.

Piliakalnyje stovėjo 1259 ar 1343 m. kryžiuočių pastatyta Georgenburgo pilis, kurią 1382 m. nesėkmingai puolė Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. 1384 m. pilį sudegino Vytautas. 1387 m. kryžiuočiai pilį atstatė, 1392 m. ji vadinama Bajenburgu, 1396 m. vėl Georgenburgu. 1403 m. Vytautas ją sudegino.[4]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1949 m. Jurbarko vidurinės mokyklos kraštotyrininkai surengė žvalgomąją ekspediciją, kurios metu rasta akmeninių sviedinių, verpstukas, geležinių strėlių antgalių (keturbriaunių ir žeberklo formos), puodų šukių gnaibytu ornamentu, žalvario gabalėlių. Aptikta viena ugniavietė su geležies gargažėmis joje. Radiniai buvo Jurbarko V. Grybo memorialiniame muziejuje (Jurbarko V. Grybo memorialinio muziejaus direktoriaus Juozo Kriaučiūno 1958 m. užpildytas archeologinio paminklo pasas).

Piliavietę žvalgė 1960 m. Ramutė Rimantienė, Lietuvos istorijos institutas, 1972 m. Romas Olišauskas ir 1990 m. Saulius Berulis, Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba. 1972 m. piliavietė kartografuota, 1990 m. nustatyta teritorija.[5]

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Kiukiškių piliakalnis – 24 km Meškininkų piliakalnis – 6 km
Eržvilko piliakalnis – 20 km
Jurbarko piliakalnis – 2 km Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Antkalniškių piliakalnis – 8 km
Skirsnemunės piliakalnis – 12 km
Sudargo piliakalniai – 7 km Kukarskės piliakalnis – 1 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kultūros paminklų registras
  2. Kalnėnų piliavietė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 222 psl.
  3. Lietuviškoji enciklopedija, Kaunas, 1935. T.3. p. 1267
  4. Kalnėnų piliavietė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 222 psl.
  5. Kultūros paminklų registras

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]