Kūrybinės industrijos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Battle for Wesnoth Map Editor.png  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
 Nuvola kdict glass.png  Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas!
Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).

Kūrybinės industrijos, kartais dar vadinamos kūrybine ekonomika, išreiškia menų susiliejimą su naujųjų medijų (informacijos ir komunikacijos) technologijomis bei žinių ekonomika.[reikalingas šaltinis] Kūrybinės industrijos – sintetinė veikla, reikalaujanti meninių, vadybinių, interpretacinių gebėjimų, kultūros bei informacinių technologijų išmanymo.[reikalingas šaltinis] Kūrybinės industrijos neatsiejamos nuo naujosios žiniasklaidos (naujųjų medijų), globalizacijos ir žinių ekonomikos. Kūrybinės industrijos apima tokius sektorius kaip reklama, meno vadyba, leidyba, fotografija, kinas, animacija, kompiuteriniai žaidimai, programinė įranga, televizija ir radijas, interneto dizainas, autorinės teisės. Kūrybinių industrijų tarpdalykinės studijos susideda iš kultūros studijų, vizualių reiškinių nagrinėjimo, miesto studijų vadovaujantis fenomenologinėmis, hermeneutinėmis, naratyvinėmis nuostatomis.

Koncepcijos, programos ir organizacijos Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Struktūrinis sąstingis Lietuvos valstybiniame kultūros sektoriuje ir efektyvaus šio sektoriaus darbo Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje, Danijoje ir kitose šalyse pavyzdžiai paskatino susidomėjimą kūrybinėmis industrijomis 2002–2003 m. Lietuvoje kultūros sritis vis dar nėra tinkamai adaptuota veikti laisvoje rinkoje.[reikalingas šaltinis] Lietuvos nacionalinėje strategijoje 2007–2013 metams pabrėžiama aukštos kvalifikacijos bei inovacijų valstybinė politika. Kūrybinės industrijos yra iš esmės inovacinė veiklos sfera, kuri remiasi aukštos kvalifikacijos specialistais ir užtikrina jų kūrybinę saviraišką plačiose rinkos srityse. LR Vyriausybės 2004–2008 m. veiklos programos priemonių plane (priemonė Nr.671) kalbama apie kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategijos parengimą. Šios strategijos įgyvendinimas neįsivaizduojamas be kūrybinio verslo specialistų rengimo. 2008 m. kūrybinių industrijų specialistai pradėti rengti Vilniaus Gedimino technikos universitete. 2008-11-06 įsteigta Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija. 2011 m. įsteigta Lietuvos skaitmeninių kūrybinių industrijų asociacija „Mediapolis“. Dvejų metų kadencijai prezidente išrinkta VšĮ „E2K“ ir UAB „ID4S“ direktorė Agnė Zalanskaitė. Mediapolis siekia, kad Lietuva taptų regiono skaitmeninių kūrybinių industrijų centru, kuriančiu pasaulyje vertinamus komercinius ir nekomercinius medijų, kultūros ir meno produktus. Kūrybinės industrijos pasaulyje yra suvokiamos kaip susijusios industrijos, kurių ekonominė veikla yra priklausoma nuo meno ir kultūros bei skirtingų industrijų bendradarbiavimo.

Kūrybinės industrijos ir medijos rinkoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Medijuotos“ kultūros formos – dizainas, reklama, radijo ir TV laidos, žurnalai ir interneto svetainės užima vis didesnę paslaugų rinkos dalį. Didėja paklausa interneto, dizaino, kompiuterinių žaidimų, grafinio dizaino (lankstinukai, reklamos, plakatai, žurnalai ir laikraščiai) paslaugoms. Didelę kūrybinių projektų dalį sudaro fotografijos, televizijos ir vaizdo projektai, daugėja daugiafunkcinių jaunimo klubų, atliekančių kūrybinės veiklos centro funkcijas: sujungiamos kavinės, baro, knygyno, meno galerijos, „performanso“ ir kt. veiklos. „Medijuota“ kultūra apima daugelį visuomenės gyvenimo sričių: miesto erdvėje plėtojamos komunikacijos priemonės, verslo strategijos, viešųjų organizacijų rėmimo priemonės, kultūros bei politikos „valdymas“ bei elektroninė komercija.

Kūrybinės industrijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrybinės industrijos apima sritį ekonominių veiksnių, susitelkusių ties žinių ir informacijos generavimu arba tyrimu. Taip pat jos gali būti suprantamos kaip kultūrinės industrijos (ypač Europoje arba kaip kūrybinė ekonomika (Howkins 2001), ir visai neseniai jos buvo apibrėžtos kaip Oranžinė Ekonomika Lotynų Amerikoje ir Karibuose (Buitrago & Duque 2013).

Howkins‘o kūrybinė ekonomika sutalpina reklamą, architektūrą, meną, amatus, dizainą, madą, filmų, muzikos insdustriją, vaidybą, publikacijas, mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, programinė įrangą, žaislus ir žaidimus, TV ir radiją, ir vaizdo žaidimus. Kai kurie mokslininkai prie kūrybinių industrijų priskiria ir mokymo industriją, kartu su privačiomis ir viešosiomis. Dėl vieningo srities apibrėžimo susitarimo nėra. Deja, kol kas Howkins‘as nesulaukė pasaulinio pripažinimo.

Kūrybinėms industrijoms prognozuojama vis didesnė reikšmė ekonominėje gerovėje. Šalininkai teigia, kad „žmogaus kūrybingumas yra pats didžiausias ekonominių išteklių šaltinis,“ ir kad „dvidešimt pirmo amžiaus industrijos bus priklausomos nuo žinių kartos išradingumo ir inovacijų dėka“.

Kūrybinių industrijų apibrėžimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra pateikiama įvairių pasiūlymų, kokias veiklas galima įtraukti į koncepciją Kūrybinės industrijos, tačiau pats koncepcijos pavadinimas tapo ginčytinu klausimu dėl reikšmingų skirtumų bei tuo pačiu ir persidengimų su terminais kūrybinės industrijos, kultūros industrijos ir kūrybinė ekonomika.

Lash and Urry teigia, kad kiekvienas kūrybinėse industrijose turi „nesuprastinamą branduolį", susijusį su „finansų mainais dėl teisių į intelektinę nuosavybę”. Tai atspindi Jungtinės Karalystės vyriausybės Sporto, Medijų ir Kultūros departamento (SMKD) apibrėžimą, kuriame kūrybinės industrijos aprašomos kaip:

„Industrijos, kurios turi individualios kūrybos, įgūdžių bei talento pagrindą ir ekonominės naudos ir darbo kūrimo potencialą per intelektinės nuosavybės generaciją ir eksploataciją“.[1]

Nuo 2015 metų pagal SMKD kūrybinių industrijų apibrėžimą, yra pripažįstami devyni kūrybos sektoriai:

Žaislinis katinas sukurtas Pietų Afrikos miestelyje, pagamintas iš plastikinių maišelių ir senų laidų
  1. Reklama ir rinkodara
  2. Architektūra
  3. Amatai
  4. Dizainas: produkto, grafinis ir mados dizainas
  5. Kinas, televizija, vaizdas, radijas ir fotografija
  6. Informacinės technologijos, programinė įranga ir kompiuterių paslaugos
  7. Leidyba
  8. Muziejai, galerijos ir bibliotekos
  9. Muzika, scenos ir vizualieji menai

Šį sąrašą John Howkins papildytų žaislais ir žaidimais, įskaitant ir daug platesnį mokslinių bei technologinių tyrimų ir plėtros lauką. Taip pat buvo teigiama, jog gastronomijos šaka irgi priklauso šiam sąrašui.

Šiame sąraše, kuris buvo pateiktas DCMS pranešimuose, neatsirado įvairių inžinerijos sričių. Tai, tikriausiai, lėmė tai, kad inžinieriai yra užėmę atitinkamas pozicijas “ne kultūriškose” korporacijose, kurių pagrindinės veiklos yra projektavimas, valdymas, eksploatacija, priežiūra ir aptarnavimas, rizikos analizė ir stebėjimas. Nepaisant visko, žvelgiant tiek istoriškai, tiek šiuolaikinių mastu, kai kurie keliami inžinierių uždaviniai gali būti laikomi kūrybiški, išradingi ir inovatyvūs. Inžinerijos įnašas pasireiškia per naujus produktus, procesus ir paslaugas.

Hesmondhalgh sutrumpina minėtąjį sričių sąrašą iki jo vadinamojo “kultūrinių industrijų pagrindo”, kurio sudėtyje yra reklama ir marketingas, transliavimas, kinas, internetas ir muzikos industrijos, spausdintinė ir skaitmeninė leidyba, ir vaizdo ir kompiuteriniai žaidimai. Jo apibrėžimas apima tik tas sritis, kurios kuria “tekstus” ar “kultūrinius artefaktus” ir užsiima tam tikra industrijų produkcijos formą.

SMKD sąrašas buvo patvirtintas ir formaliai priimtas daugelio kitų tautų. Jis taip pat buvo ir kritikuojamos. Buvo ginčijamasi, jog dalyba į sektorius palieka neaiškią takoskyrą tarp „gyvenimo būdo“ verslo, ne pelno siekiančio ir didesnio verslo, bei tarp valstybės subsidijas gaunančio (pvz.: kino) ir negaunančio (pvz.: kompiuterinių žaidimų). Antikvarinių daiktų prekybos įtraukimas dažnai kelia diskusijas, kadangi bendrai tai nėra susiję su gamyba (išskyrus reprodukcijas ir klastotes), taip pat kaip ir visų kompiuterinių paslaugų įterpimas į sektorių sąrašą.

Kai kurios pasaulio sritys, pavyzdžiui, Honkongas, labiau yra linkęs formuoti savo politiką skiriant didesnį dėmesį autorinių teisių nuosavybei vertybių grandinėje. Tad tos sritys taiko WIPO klasifikaciją, kuri kūrybines industrijas paskirsto pagal tai, kam priklauso autorinės teisės įvairiuose etapuose, kūrybinio turinio gamybos ir platinimo metu.

Nacionalinis Amerikos Plėtros Bankas (TPB) (The Inter-American Development Bank (IDB)) Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui jas išreiškė kaip Oranžinę Ekonomiką, kuri yra apibrėžiama kaip „grupė susijusių veiklų, per kurias idėjos virsta kultūrinėmis prekėmis ir paslaugomis ir jų vertė yra nustatoma pagal intelektinę nuosavybę.“

Kiti yra pasiūlę skirtumą tarp tų industrijų, kurios yra atviros masinei produkcijai ir platinimui (filmai ir kita vaizdo medžiaga, vaizdo žaidimai, transliavimas, leidyba) ir tų, kurios yra paremtos amatų pagrindu ir skirtos vartoti tam tikrose vietose ir tam tikru laiku (vizualiniai menai; scenos menai, kultūros paveldas).

Kūrybinių industrijų darbuotojų skaičius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

SMKD (DCMS) traktuoja įmones ir profesijas kaip kūrybines pagal tai, kokia yra pagrindinė gamybos sritis ir tai, kokios yra pagrindinės darbuotojų pareigos. Taigi įmonė, kuri išleidžia įrašus, būtų priskiriama muzikos industrijos sektoriui, o darbuotojas, kuris groja pianinu būtų vadinamas muzikantu.

Pagrindinis tokios klasifikacijos tikslas yra nustatyti kūrybinių įmonių kiekį, pavyzdžiui, skaičiuojant įmones ir darbuotojus samdomus kūrybiniam darbui kurioje nors vietovėje, ir taip nustatyti vietas, kuriose vyrauja ypač didelė kūrybinės veiklos koncentracija.

Tai veda link kelių komplikacijų, kurios nėra akivaizdžiai greitai pastebimos. Pavyzdžiui, apsaugos darbuotojas dirbantis muzikos kompanijoje būtų įvardijamas kaip kūrybinis darbuotojas, nors realaus kūrybinio darbo nedirba.

Visas kūrybinių darbuotojų skaičius yra apskaičiuojamas, kai yra susumuojami:

  • Visi kūrybinių industrijų sektoriaus darbuotojai, dirbantys arba nedirbantys kūrybinio darbo (pvz.: visi muzikantai, apsaugos darbuotojai, valytojai, buhalteriai, vadybininkai ir t. t. dirbantys įrašų kompanijoje).
  • Visi darbuotojai, dirbantys kūrybinį darbą tačiau dirbantys ne kūrybinių industrijų sektoriuje (pvz.: muzikos mokytojas mokykloje). Taip pat ir tie, kurie dirbą antraeilį (papildomą) kūrybinį darbą (pvz.: asistuoja savaitgalio renginiuose, rašo knygas ar gamina meno kūrinius savo laisvalaikiu).

Kūrybinė klasė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Amerikos ekonomistas Richard Florida pasisako už didesnį susitelkimą ties „žinių darbuotojų“ sukurtais produktais ir vertinti 'kūrybinę klasę' (jo paties sukurtas terminas), įtraukiant visus profesionalias žiniomis grįstas paslaugas.

Kūrybinių ir žinių industrijų skirtumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrybinių industrijų terminas ima sietis su žinių ekonomika ir klausimais apie intelektinę nuosavybę bendrąja prasme.

Kūrybinės klasės įvairovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Floridos susitelkimas ties kūrybine klase skatina jį atkreipti ypatingą dėmesį į kūrybinę darbo jėgą. Tyrime, kodėl tam tikri JAV miestai kaip San Franciskas geba pritraukti kūrybinius gamintojus, Florida teigia, kad didelė dalis 'kūrybinės klasės' darbuotojų teikia pagrindinį indėlį į kūrybinę gamybą, kurio įmonės ieško. Jis siekia kuo plačiau paskleisti įvairovės ir daugiakultūriškumo suvokimo svarbą miestuose, kurie pasižymi plačiu homoseksualistų bendruomenės paplitimu, etine ir religine įvairove bei tolerancija. (Florida 2002).

Kūrybinių ir žinių industrijų skirtumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrybinių industrijų terminas ima sietis su žinių ekonomika ir klausimais apie intelektinę nuosavybę bendrąja prasme.

Kūrybinės klasės įvairovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Floridos susitelkimas ties kūrybine klase skatina jį atkreipti ypatingą dėmesį į kūrybinę darbo jėgą. Tyrime, kodėl tam tikri JAV miestai kaip San Franciskas geba pritraukti kūrybinius gamintojus, Florida teigia, kad didelė dalis 'kūrybinės klasės' darbuotojų teikia pagrindinį indėlį į kūrybinę gamybą, kurio įmonės ieško. Jis siekia kuo plačiau paskleisti įvairovės ir daugiakultūriškumo suvokimo svarbą miestuose, kurie pasižymi plačiu homoseksualistų bendruomenės paplitimu, etine ir religine įvairove bei tolerancija. (Florida 2002).

Kūrybinių industrijų charakteristika ir savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anot Caves (2000) pasižymi septyniomis ekonominėmis savybėmis:

  1. Niekas nežino dėsnių: Egzistuoja neapibrėžta paklausa, nes vartotojų reakcija nėra iš anksto žinoma, nei lengvai suprantama vėliau.
  2. Menas menui: darbuotojai rūpinasi kūrybinių prekių originalumu, techniniais profesiniais įgūdžiais, harmonija ir t. t. ir yra nusiteikę gauti mažesnį užmokestį nei dirbti siūlomus „banalius“ darbus. [Žr. Pav.]
  3. Įvairiaspalvės komandos principas: įvairiems gana sudėtingiems produktams (pvz. filmams) gaminti reikalingi skirtingi kvalifikuoti darbuotojai. Kiekvienas jų turi atlikti darbą tam tikru minimaliu lygiu, sukurdamas vertingą rezultatą.
  4. Begalinė įvairovė: produktai yra suskirstyti pagal kokybę ir unikalumą: kiekvienas produktas yra atskira kombinacija įvairių skirtingų indėlių į jo gamybą ir vedantį į begalinės įvairovės pasirinkimą (pvz.: kūrybiniai rašto darbai, ar tai būtų eilėraštis, romanas, scenarijus ar bet koks kitas kūrinys).
  5. A sąrašas/ B sąrašas: įgūdžiai yra skirstomi vertikaliai. Menininkai yra reitinguojami pagal jų meistriškumą, originalumą ir kūrybinių procesų ir/ar produktų kūrimo patirtį. Nedideli įgūdžių ir talentų skirtumai gali lemti didelius skirtumus (finansinėje) sėkmėje.
  6. Laiko bėgimas: koordinuojant sudėtingus projektus, reikalaujančius skirtingų įgūdžių, laikas tampa esminiu dalyku.
  7. „Ars longa“: kai kurie kūrybiniai produktai pasižymi ilgaamžiškumo aspektais, kurie remiasi autorių teisių apsauga, leidžiančia kūrėjui ar atlikėjui rinkti nuomos mokesčius.

Caves aprašytos savybės taip pat buvo kritikuojamos dėl pernelyg didelio griežtumo (Towse, 2000). Ne visi kūrybinių sektorių darbuotojai yra pastūmėti veikti „menas menui“ principu. „Ars longa“ savybė taip pat yra priskiriama ir kai kuriems ne kūrybiniams produktams (pvz.: licenzijuotiems produktams). Laiko tėkmės principas taip pat yra taikomas ir stambiems statybų projektams. Taigi kūrybinės industrijos nėra unikalios, tačiau šiais principais vadovaujasi daugiau, nei kitos ne kūrybinės industrijos.

Kūrybinių ir kultūros industrijų skirtumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalbant šia tema, dažnai kyla klausimas apie ribas tarp kūrybinių industrijų ir panašaus kultūros industrijų termino. Kultūros industrijos geriausiai apibūdinamos kaip kūrybinių industrijų „papildinys“. Kultūros industrijos apima tokias veiklas kaip kultūrinis turizmas ir paveldas, muziejų ir bibliotekų veiklas, sporto ir lauko veikla, bei kitas įvairias gyvenimo būdo veiklas, kurios svyruoja nuo vietinių augintinių parodų iki platesnių asmens hobių veiklos įmonių. Taip pat kultūros industrijos yra labiau suinteresuotos teikti kitokios reikšmės vertybes, įskaitant kultūros ir socialinę gerovę, nei piniginį pelną. (Taip pat žr. kultūros institucijų studijos).

Ekonominis indėlis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teigiama, jog viso pasaulio kūrybinės industrijos, neįtraukiant programinės įrangos ir mokslinių tyrimų plėtros , 1999 metais, kurie yra paskutinieji, kurių išsamūs duomenys yra prieinami šiuo metu, sudarė 4% pasaulio ekonomikos produkcijos. Sprendžiant iš mokslinių tyrimų ir plėtros studijų produkcijos prognozės, galima įžvelgti, kad sektoriui papildomai gali būti skiriami 4-9 proc., jei tą sektorių sudarytų minėtos išskirtos veiklos, tačiau rezultatai gali skirtis priklausant nuo šalies.

Pasitelkiant Jungtinės Karalystės pavyzdį, atsižvelgiant į kitus sektorius, kūrybinės industrijos sugeneruoja kur kas daugiau produkcijos nei apgyvendinimo ar komunalinės paslaugos ir teikia keturis kartus didesnį produkcijos kiekį lyginant su žemės ūkiu, žuvininkyste ir miškininkyste. Kalbant apie užimtumą, priklausomai nuo įtraukiamų veiklų, šio sektoriaus darbuotojai sudaro apie 4-6% visų Jungtinės Karalystės dirbančiųjų, nors tai vis dar yra reikšmingai mažesnis skaičius lyginant su tradicinėmis darbo sritimis: mažmenine prekyba ar pramone.

Kalbant apie patį kūrybinių industrijų sektorių ir jo vidinę veiklą, vėl pasitelkiant Jungtinės Karalystės pavyzdį, kaip stambiausius sektorius galima išskirti dizainą, leidybą, ir televiziją bei radiją. Visi kartu jie sudaro apie 75% pajamų ir 50% darbuotojų užimtumo.

Sudėtingos kūrybinių industrijų paklausos ir pasiūlos grandinės kartais labai apsunkina tikslius kiekvieno sektoriaus pridėtinės vertės skaičiavimus. Tai ypač būdinga į paslaugas orientuotiems sektoriams, pavyzdžiui, reklamos, kitaip nei orientuotiems į produktų tiekimą, tokių kaip amatai. Nenuostabu, kadangi konkurencija tarp į produktus orientuotų sričių yra linkusi būti intensyvesnė kartu su tendencija tapti pelningu verslu.

Visuomet išlieka tendencija dėl viešai finansuojamų kūrybinių industrijų paslaugų vystymo netiksliai kiekybiškai įvertinti kūrybinį verslą. Taip pat pasitaiko daugybė netikslumų beveik visose mokesčių kodų sistemose, kurios nustato asmens profesiją, kadangi kūrybingi žmonės gali vykdyti tuo pat metu kelias veiklas. Abu šie veiksniai reiškia, jog oficialūs statistiniai duomenys susiję su kūrybinėmis industrijomis turėtų būti vertinami atsargiai.

Europoje kūrybinės industrijos ypač svariai prisideda prie bendros ES ekonomikos, sukurdamos apie 3% ES BVP, kas atitinkamai pagal metinės rinkos skaičiavimus sudaro 500 bilijonų eurų bei suteikdamos apie 6 mln. darbo vietų. Taip pat šis sektorius atlieka svarbų vaidmenį skatinant inovacijas, ypač įrenginių ir tinklų srityse. Žvelgiant globaliai, ES yra antroji didžiausia sritis pagal televizijos žiūrimumą bei pagaminanti daugiau kino filmų nei bet koks kitas pasaulio regionas. Šiuo atžvilgiu, naujai siūloma programa „Kūrybingos Europos“ programa (July 2011)[5] padės apsaugoti kultūrinį paveldą didinant kūrybinių darbų tinklą ES viduje ir už jos ribų. Programa taip pat skatins aktyvų tarpvalstybinį bendradarbiavimą, bendrą mokymąsi ir taip kelti sektoriaus profesionalumo lygį. Tuo tarpu Komisija siūlys įvairias finansines priemones vykdomas Europos Investicijų Banko, teikti kultūros ir kūrybinėms industrijoms paskolas ir nuosavo kapitalo finansavimą. Tad nevalstybinių įstaigų veikėjai daugiau nebebus pamiršti. Todėl kuriant naują požiūrį, aukštinantį Europos kuriamą vienodų veiklos sąlygų lauką, industrijos gali padidinti strategijų priėmimą, kurių tikslas – kurti palankią aplinką bei suteikti galimybę Europos bendrovėms bei atskiriems piliečiams naudotis savo vaizduote ir kūrybingumu, kaip inovacijų šaltiniu, bei tuo pačiu kurti konkurencingą ir tvarią aplinką. Tai turėtų taikyti reglamentai ir institucijų sistemos remiantis viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimu, ypač žiniasklaidos sektoriuje. Todėl ES planuoja plėtoti klasterių veiklą bei įvairias finansines priemones, taip pat kaip ir tolimesnes sektoriaus apžvalgas, jam paremti. Europos Komisija taip pat nori padėti Europos kūrėjams bei audiovizualikos įmonėms kurti naujas rinkas pasitelkiant skaitmenines technologijas, taip pat klausia, kaip tam pasiekti gali padėti politikos formavimas. Kultūra, pasižyminti didesniu verslumu, turės priimti teigiamą požiūrį į rizikos prisiėmimą ir gebėjimą numatyti ateities tendencijas. Kūrybingumas atlieka svarbų vaidmenį žmogiškųjų išteklių valdymo srityje, kadangi menininkai ir kūrybos specialistai pasižymi netradiciniu mąstymu. Be to, naujos darbo vietos, reikalaujančios naujų įgūdžių ir sukurtos po-kriziniu laikotarpiu, turėtų būti paremtos darbo jėgos mobilumu, užtikrinant, jog darbuotojai gali dirbti tose srityse, kuriose jų turimi įgūdžiai yra reikalingi.

Ekonominis indėlis, JAV[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įžangoje 2013 metų leidinio “Work and Occupations on artists in the US workforce” (menininkų darbas ir okupacija JAV darbo jėgose), svečiai redaktoriai ginčijasi, jog nagrinėjant artistų darbo kasdienybę, galima atrasti charakteristikų ir veiksmų, kurie gali padėti ir individualiems darbuotojams ir politikos formuotojams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonomikos sąlygų.

Elizabeth Lingo ir Steven Tepper remiasi keliais šaltiniais, siekiant įrodyti, kad menininkų turimi įgūdžiai leidžia “dirbti už esamos rinkos ribų ir sukurti naujas galimybes ne tik sau, bet ir kitiems”. Konkrečiai, Lingo ir Tepper pateikia idėją, jog menininkai yra “pokyčių ir inovacijų skatintojai”, nes jie “susiduria su ypatingais iššūkiais susidorojant su dviprasmiškumu, kuriant, palaikant santykinę tapatybę ir formuojant visuomenę, individualiai pagrįstą verslo ekonomikos kontekste” (2013).

Dėl šių prisitaikymo įgūdžių, manoma, jog “tyrimas, kaip artistai susidoroja su neapibrėžtumu ir veiksniais, kurie daro įtaką jų sėkmei turėtų būti svarbus, norint gauti geresnį supratimą apie socialines ir ekonomines tendencijas su kuriomis susiduria šiandienos (ir rytojaus) darbo jėga.” Šis požiūris, kad artistas yra pokyčių agentas, pakeičia klausimus, kuriuos tyrėjai užduoda kūrybinei ekonomikai. Senesni tyrimų klausimai sutelktų dėmesį ties tokia tematika, kaip “įgūdžiai, darbo praktikos, kontraktai, darbo užmokesčio skirtumai, užimtumo skatinimas, formalūs įgaliojimai, įdarbinimo kanalai ir darbo srautai diferencijuotose profesinėse kategorijose.”

Pavyzdžiui naujų klausimų:

  1. Kaip artistai sukelia pokyčių pačioje darbo rinkoje ir kokiu būdu yra atliekama kultūrinė veikla?
  2. Koks yra jų inovacijų ir verslumo procesas?
  3. Koks yra jų darbo pobūdis ir kokius išteklius pasitelkia į pagalbą?
  4. Kaip skirtingų tinklų struktūros kuria įvairių skirtingų galimybių erdves?
  5. Kaip artistiški (meniški) darbuotojai kuria ir valdo suplanuotą atsitiktinumą – erdves ir mainus, kurie kuria netikėtą bendradarbiavimą ir galimybes?
  6. Kaip kūrybiški darbuotojai suorganizuoja ir sintetina per profesines, žanro, geografines ir pramonines ribas, kad sukurti naujas galimybes? (Tepper & Lingo, 2013)

Plačioji prasmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Toli gražu ne visoms pirmo pasaulio šalims lengva konkuruoti tokiose tradicinėse rinkose, kaip gamyba, tad daugeliui kūrybinės industrijos yra raktas į naują žinių ekonomiką, kadangi kultūrinio paveldo tyrinėjimas ir žinių gilinimas veda prie augančio turizmo.

Dažnai ginčijamasi, ar tokių šalių, kaip Didžioji Britanija, vaizduotė ir idėjos bus jų didžiausias turtas ateityje. Šio argumento palaikimui dalis Didžiosios Britanijos universitetų pradėjo siūlyti išradingą verslumą kaip naują mokslo sritį. Kaip bebūtų, Anglijos vyriausybė atskleidė, kad jos kūrybinės industrijos sukūrė milijoną darbo vietų ir papildė valstybės biudžetą £112.5 mlrd. (DCMS Creative Industries Mapping Document 2001), tačiau šitie skaičiai remiasi abejotinais duomenimis.

Paskutiniais metais, kūrybinės industrijos tapo „labai patraukliomis trečio pasaulio šalims“. 2005 m. Jungtinių Tautų konferencijoje dėl prekybos ir plėtros XI aukšto lygio grupės dėl kūrybinių industrijų ir plėtros (United Nations Conference on Trade and Development (UNCTAD) XI High Level Panel on Creative Industries and Development) pravedė keletą tyrimų apie sunkumus ir galimybes kūrybinių industrijų vystymo besivystančiose industrijose.

Kaip apibrėžė Cunningham: „Kūrybingumo įsisavinimas ateina su potencialiu naujo turto kūrimu, vietinių talentų kultivatoriumi ir kūrybinio kapitalo generavimu, naujų eksporto rinkų kūrimu, reikšmingu didinimo efektu visai ekonomikai, informacijos panaudojimas, komunikacijų technologijomis ir paskatintu konkurencingumu globalioje ekonomikoje“.

Varomoji jėga, sukelianti susidomėjimą kūrybinėmis industrijomis yra pripažinimas, kad kūrybinės produkcijos vertė priklauso nuo idėjų ir individualaus kūrybingumo, taigi besivystančių šalių turtingos kultūrinės tradicijos ir talentų sankaupos yra pagrindinis kūrybinių įmonių pamatas. Kaip augančio susidomėjimo kūrybinių industrijų potencialu atspindi besivystančiose šalyse, 2011 m. spalio mėn. Indonezijos vyriausybe paskyrė gerai žinoma ekonomistą Dr Mari Pangestu Turizmo ir Kūrybinės Ekonomikos ministru.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Department for Culture, Media & Sport - Creative Industries Economic Estimates January 2015“ (PDF). gov.uk. 13 January 2015. Nuoroda tikrinta 16 May 2015. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]