Józef Mackiewicz

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Juzefas Mackievičius (lenk. Józef Mackiewicz; 1902 m. balandžio 1 d. Sankt Peterburgas, Rusija – 1985 m. sausio 31 d. Miunchenas, Vokietija) – lenkų rašytojas ir publicistas. Kurį laiką gyveno ir dirbo Vilniuje.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Vaikystė ir mokslo metai

J. Mackievičiaus tėvas, kilęs iš kilmingos Lenkijos šeimos, buvo Sankt Peterburgo įmonės – „Fochts ir kompanija“, importuojančios vyną direktorius ir bendraturtis. Motina Maria – kilusi iš Krokuvos. 1907 m. Mackievičiaus šeima persikėlė į Vilnių, kur po trejų metų, Juzefas pradėjo mokytis Vinogradovo gimnazijoje.

Būdamas septyniolikos savanoriškai dalyvavo Lenkijos-bolševikų kare. Po karo, nelaikęs brandos egzaminų, pradėjo studijuoti gamtos mokslus Varšuvos universitete, kurių nebaigė. Taip pat studijavo Stepono Batoro universitete, kurio dėl finansinių priežasčių nebaigė, tačiau greičiausiai išlaikė visus egzaminus.

Žurnalisto darbo pradžia, asmeninio gyvenimo komplikacijos

Pirmuosius straipsnius paskelbtė XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pradžioje. 1923–1939 metais J. Mackiewičius dirbo Vilniuje leidžiamame žurnale „Słowo“ (liet. „Žodis“), kurio vyr. redaktorius buvo jo vyresnysis brolis – Stanislovas Mackievičius. Nesėkmingai vedęs mokytoją Antoniną Kopanską 1924 m (su kuria susilaukė dukters Halinos), po kelerių metų išsiskyrė.

Po išsiskyrimo su pirmąja žmona trumpai susitikinėjo su Wanda Zylowska (kuri mirė karo metu). Su ja turėjo dukrą Idalią, gyvenusią Vilniuje iki pat mirties 1998 m. (Idalios sūnus yra Lietuvos pilietis). Jis vėl susituokė 1939 m. su dirbusia „Słowo“ žurnale – Barbora Toporska (su ja vaikų neturėjo). 1973 – po A. Kopanskos mirties – Barbora ir Juzefas susituokė.

Konfliktas su besikeičiančiomis valdžiomis

1936 m. J. Mackievičius išleido apsakymų rinkinį „16. między trzecią i siódmą“ („16. tarp trečiosios ir septintosios“), o 1938 m. – „Bunt rojstów“ („Pelkių maištas“), kuriame atsirado reportažai iš žurnalo„Słowo“. Tais pačiais metais, protestuodamas prieš vyriausybės politiką, atsivertė į stačiatikybę.

Po sovietų invazijos į Lenkiją J. Mackievičius pabėgo į Kauną, tačiau 1939 m. lapkričio mėnesį, kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, grįžo ir išleido vieną iš trijų lenkų kalba pasirodžiusių Vilniuje dienraščių – „Gazeta Codzienna“ („Kasdienis laikraštis“).

1940 m. gegužės mėnesį Lietuvos vyriausybė atėmė jam teisę skelbti savo tekstus, o kai 1940 m. birželio 15 d. Vilnius vėl pateko į sovietų rankas, dirbo medkirčiu ir vežėju.

Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje 1941 m. birželio mėnesį Vokietija pasiūlė jam lenkiškai redaguoti žurnalą, bet J. Mackievičius kategoriškai atsisakė. 1941 m. paskelbė „Goniec Codzienny“ (vokiečių okupacinės valdžios žurnalas lenkų kalba) keletą antikomunistinių straipsnių ir pasirašė inicialais J.M.

Mirties bausmės byla

1943 m. pradžioje specialusis Armijos krajovos teismas J. Mackievičiui skyrė mirties bausmę (nors 1942 m. jis vokiečių leidžiamuose žurnaluose nieko neskelbė). Sergej Piaseckij – Armijos krajovos vykdomosios valdžios vadovas atsisakė šaudyti Mackievičių, o papulkininkis A. Kšyžanovskis, Vilniaus apskrities policijos vadas, jį išteisino.

Iki šiol mirties bausmės aplinkybės neaiškios, tikriausiai už tai atsakinga sovietinė agentūra AK – šį klausimą detaliai nagrinėja prof. V. Boleckis (slapyvardis – Jurgis Malewskis) savo knygoje „Ptasznik z Wilna (o Józefie Mackiewiczu)“ („Paukštėda iš Vilniaus (apie Juzefą Mackievičių)“).

Pranešimas iš Katynės

1943 m. gegužės mėnesį, po to kai vokiečiai atrado lenkų karininkų kapus Katynėje, Vokietijos kvietimu ir Lenkijos pogrindinių institucijų sutikimu jis išvyko į Katynę kaip lavonų ekshumacijos stebėtojas. Jam grįžus žurnale „Goniec Codzienny“ buvo išspausdintas interviu su J. Mackievičiumi „Aš mačiau savo akimis“, kuriame pasakoja apie Lenkijos karininkų kančios vietą. Už šį interviu Lenkijos darbininkų partija (lenk. Polska Parta Robotnicza) ir skyrė jam mirties bausmę.

Pokario metai – emigracija

Dėl sovietinės okupacijos, 1944 m. J. Mackievičius su žmona pabėgo į Varšuvą. Ten išleido tris žurnalo „Alarm“ („Aliarmas“) numerius, kur teigė, kad Sovietų pergalė prieš Vokietiją reiškia naują Lenkijos okupaciją, šį kartą sovietinę. Vis bėgdami nuo sovietų, rudenį 1944 m. Mackievičius su žmona atvyko į Krokuvą; jis čia parašė brošiūrą „Optymizm nie zastąpi nam Polski“ („Optimizmas nepakeis mums Lenkijos“).

1945 m. sausio mėnesį Mackievičius su žmona nuvyko į Romą ir 2-ojo lenkų korpuso Studijų biuro užsakymu parengė knygą apie Katynės žudynes – „Zbrodnia katyńska w świetle dokumentów“ („Katynės žudynės ir dokumentai“) su generolo V. Anderso pratarme, kuri išleista 1948 m. Romoje paskelbtas Mackievičiaus reportažas apie masines žydų žudynes Panerių miške, netoli Juodšilių, kur jis Lietuvoje gyveno.

1946–1947 m. J. Mackievičius pradėjo reguliariai rašyti keliems emigracijos žurnalams, pvz., Paryžiaus „Kultūroje“, Londono „Žiniose“, savaitraštyje Lvovas ir Vilnius ir tt. Jis bendradarbiavo su Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos išeivijos spauda. Tuo pačiu metu Mackievičius su žmona persikėlė į Londoną.

1949 m. Šveicarijoje Mackievičius paskelbė savo knygą apie Katynės žudynes „Katyń. Zbrodnia bez sądu i kary“ (liet. „Katynė. Nusikaltimas be bausmės ir teismo“), išverstą į vokiečių kalbą (vok. „Katyn – ungesühntes Verbrechen“), kuri vėliau išversta dar į kitas kalbas. Autorius nenorėjo šios knygos leisti lenkų kalba, kad neįsitrauktų į konfliktą su generolu V. Andersu, nes knyga „Katynės žudynės“ ir dokumentai su generolo pratarme jau buvo išleista.

1951 m. išleido knygą „The Katyn Wood Murders“ – tai pirmoji knyga apie Katynės žudynes anglų kalba. Po kelių mėnesių J. Mackievičius buvo pakviestas JAV kongreso Specialių tyrimo komisijos ištirti Katynės Žudynes, būti liudytoju ir tuo pačiu metu ekspertu.

Paskutinieji metai Miunchene

1955 m. J. Mackievičius su žmona persikėlė iš Londono į Miuncheną. Čia jie gyveno iki mirties iš menkų honorarų už publikacijas. Tada taip pat atsirado dar dvi J. Mackievičiaus knygos „Droga do nikąd“ (išversta į lietuvių kalbą – „Kelias į niekur“) bei „Karjerowicz“ („Karjeristas“). Po dvejų metų išleista „Kontra“ („Prieš“), romanas apie Dono kazokų kovas Antrajame pasauliniame kare prieš sovietus. 1962 m. išleista knyga „Sprawa pułkownika Miasojedowa“ („Pulkininko Miasojedow byla“) bei „Zwycięstwo prowokacji“ („Provokacijos pergalė“), apie komunizmo plitimo priežastis pasaulyje.

Kitos J. Mackievičiaus knygos - tai 1964 m. išleistas novelių rinkinys „Pod każdym niebem“ („Po kiekvienu dangumi“), „Lewa wolna“ („Kairė laisva“), „Nie trzeba głośno mówić“ („Nereikia kalbėti garsiai“).

1972 m. paskelbta popiežiaus Jono XXIII politikos ir komunizmo analizę. 1975 m. knygoje „Watykan w cieniu czerwonej gwiazdy“ („Vatikanas raudonos žvaigždės šešėlyje“) J. Mackievičius tęsė Katalikų Bažnyčios politikos mintį apie komunizmą, šį kartą popiežiaus Pauliaus VI valdymo metu.

1974 m. Kanzaso universitetas (JAV) pasiūlė Mackievičių Nobelio literatūros premijai gauti.

J. Mackievičius mirė 1985 sausio 31 d., o jo žmona mažiau nei po pusmečio. Abiejų sutuoktinių pelenai yra Londone.

Juzefo Mackievičiaus apdovanojimai

1971 m. – suteiktas Polonia Restituta Komandoro kryžiaus ordinas.

1973 m. – Niujorko leidyklos „Contra“ apdovanojimas už knygą „Kelias į niekur“.

1984 – Žurnalo „Arka“ apdovadojimas už prozos kūrybą, ypač daug dėmesio skiriant šalyje neseniai išleistiems romanams „Kelias į niekur“, „Nereikia kalbėti garsiai“, „Faktai, gamta, žmonės“.

1996 m. apie J. Mackievičių sukurtas dokumentinis filmas „Tylko prawda jest ciekawa“ („Tik tiesa yra įdomi“).

Apie J. Mackievičių, jo gyvenimą ir kūrybą sukurta virš 30 knygų.

Nuo 2002 m. kasmet lapkričio 11 d. Varšuvoje suteikiamas Juzefo Mackievičiaus literatūros apdovanojimas.

Kūryba

Lenkų kalba parašytos knygos:

1931 – Ponas deputatas ir Julia (Pan poseł i Julia)
1933 – Vilniaus detektyvinis romanas (keturi autoriai) (Wileńska powieść kryminalna)
1936 – 16. tarp trečiosios ir septintosios (16-go między trzecią i siódmą)
1938 – Pelkių maištas (Bunt rojstów)
1942 – Teisybės yra akys neišbadytos (Prawda w oczy nie kole)
1944 – Optimizmas nepakeis mums Lenkijos (Optymizm nie zastąpi nam Polski)
1948 – Katynės žudynės ir dokumentai su generolu Vladislovo Anderso pratarme (Zbrodnia katyńska w świetle dokumentów z przedmową gen. Władysława Andersa)
1949 – Katyn – UngesuehntesVerbrechen
1951 – The Katyn Wood Murders
1954 – Il massacrodellaforesta di Katyn
1955 – Kelias į niekur (romanas – išverstas į lietuvių kalbą) (Droga donikąd)
1955 – Karjeristas (romanas) (Karierowicz)
1957 – Dangaus dugnas (trečias leidimas – Per šiaures į tropikų) (Dno nieba) (trzecie wydanie – Przez północ do tropików)
1957 – Prieš (romanas) (Kontra)
1962 – Pulkininko Miasojedow byla (romanas) (Sprawa pułkownika Miasojedowa)
1962 – Provokacijos pergalė (Zwycięstwo prowokacji)
1964 – Po kiekvienu dangumi (apsakymų rinkinys) (Pod każdym niebem)
1965 – Kairė laisva (romanas) (Lewa wolna)
1969 – Nereikia kalbėti garsiai (romanas) (Nie trzeba głośno mówić)
1972 – Kryžiaus šešėlyje (W cieniu krzyża)
1975 – Vatikanas raudonos žvaigždės šėšėlyje (Watykan w cieniu czerwonej gwiazdy)
1984 – Gerbiamoji Pani… (knygoje yra J. Mackiewicziaus bei Barboro Topolskos tekstai) (Droga Pani… (książka zawiera teksty Józefa Mackiewicza oraz Barbary Toporskiej))
1984 – Faktai, gamta, žmonės (Fakty, przyroda i ludzie)
1997 – Katynė. Nusikaltimas be bausmės ir teismo (Katyń. Zbrodnia bez sądu i kary)
2002 – Langai užkimšti skudurais (Okna zatkane szmatami)
2003 – Nudis verbis. Straipsniai bei reportažai iš 1939–1949 metų
2009 – Juzefas Mackievičius. Laiškai, studijos, prisiminimai (parengė Zbigniew S. Siemaszko) (Józef Mackiewicz. Listy, opracowania, wspomnienia, oprac. Zbigniew S. Siemaszko))
2009 – Katynės žudynių byla. Ši knyga buvo pirmoji (Sprawa mordu katyńskiego. Ta książka była pierwsza)
2010 – Laiškai „Žinios” redaktoriams (Listy do redaktorów „Wiadomości”)

Vikiteka: Józef Mackiewicz – vaizdinė ir garsinė medžiaga