Armija Krajova

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Armija krajova)
Jump to navigation Jump to search
Armija Krajova
Flaga PPP.svg
Neoficiali Armijos Krajovos vėliava
Veikimo laikas 1942 m. vasario 14 d. –
1945 m. sausio 19 d.
Valstybė Lenkijos vėliava Lenkija
Lojalumas Lenkijos emigracinė vyriausybė
Rūšis Lenkijos emigracinė vyriausybės ginkluotosios pajėgos
Dydis ~400 000 (1944 m.)
Mūšiai Antrasis pasaulinis karas
Varšuvos sukilimas
Armija Krajova Turgeliuose, 1944 m. balandis
Armija Krajova ir sovietų kariai Vilniuje, 1944 m. liepa

Armija Krajova (lenk. Armia Krajowa, AK – Krašto armija) – Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone pavaldi karinė organizacija Vokietijos okupuotoje Lenkijoje ir didžiausia karinė pasipriešinimo organizacija, veikusi Antrojo pasaulinio karo metu Europoje. [1] Siekė atkurti nepriklausomą Lenkijos valstybę 1939 m. sienomis, formaliai priklausė antinacinei koalicijai. Vokiečių užimtoje Lietuvos teritorijoje užsiėmė lietuvių genocidu ir terorizavimu, banditizmu ir plėšikavimu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkurta 1939 m. lapkričio 13 d., performavus Tarnybą Lenkijos pergalei (Służba Zwycięstwu Polski, įkurta 1939 m. rugsėjo 27 d.) į Ginkluotos kovos sąjungą (Związek Walki Zbrojnej). 1942 m. vasario 14 d. Lenkijos vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado įsakymu pavadinta Armia Krajowa.

Nors AK save laikė antihitlerinės koalicijos nare, tačiau Vilniaus krašte ji praktiškai su vokiečiais nekovojo. AK padėjo vokiečiams apsaugoti savo užnugarį, ypač geležinkelį, nuo raudonųjų partizanų. AK būrius bendradarbiauti skatino ginkluotės trūkumas, o vokiečius – intensyvėjančios raudonųjų partizanų diversijos, nuo kurių patys jau nepajėgė apsisaugoti. AK, siekdama nuslėpti savo bendradarbiavimą su vokiečiais, 1944 m. liepos mėn. suorganizavo operaciją „Ostra Brama“. [2]

Didžiausios galios metu (1943 m. vasarą) AK gretose kovojo apie 380 000 karių, t. sk. 10 000 karininkų.

AK paleista 1945 m. sausio 19 d. vyriausiojo komendanto įsakymu, nors dalis karių liko kovoti ir su sovietine okupacija.

Ginkluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi AK veikė priešo okupuotoje teritorijoje, už tūkstančių kilometrų nuo sąjungininkų kontroliuojamos teritorijos, apsirūpinimas ginklais ir amunicija buvo sudėtingas. Nepaisant to AK sugebėjo apginkluoti dešimtis tūkstančių karių. Pogrindinės veiklos sąlygos leido naudoti tik lengvąją pėstininkų ginkluotę, apie artileriją, šarvuočius ar aviaciją nebuvo kalbos (išskyrus kelis atvejus Varšuvos sukilimo metu).

Armija Krajova ginklus gaudavo keturiais pagrindiniais keliais: iš Lenkijos reguliariosios armijos 1939 m. karo prieš sovietus ir vokiečius metu paslėptų ginklų sandėlių; atimdama ar pirkdama iš vokiečių ir jų sąjungininkų; nelegaliai juos gamindama; iš sąjungininkų oro keliu.

Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyriausieji AK komendantai:

  • div. gen. Mykolas Tokaževskis-Karačevičius (Torwid) (1939 m. lapkričio 13 d. – 1940 m. kovas)
  • gen. ltn. Kazimieras Sosnovskis (Godziemba) (1940 m. kovas – 1940 m. birželio 18 d.)
  • div. gen. Steponas Roveckis (Antgalis) (1940 m. birželio 18 d. – 1943 m. birželio 30 d.)
  • div. gen. Tadas Komorovskis (Giria) (1943 m. birželio 30 d. – 1944 m. spalio 2 d.)
  • brig. gen. Leopoldas Okulickis (Meška) (1944 m. spalio 2 d. – 1945 m. sausio 19 d.)

Taip pat[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Armija Krajova Lietuvoje. – Vilnius: „Vilnijos“ draugija; Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.
  • Paduodami rankas suartiname tautas: Lietuvos vietinės rinktinės ir Vilniaus apygardos Armijos Krajovos susitaikymas / Algimantas Degutis, Jacek Jan Komar. – Vilnius: Valstybės žinios, 2006. – 114 p.: iliustr. – ISBN 9986-18-146-1
  • Egzekutorius: Armijos krajovos žudiko išpažintis / Stefan Dąmbski; iš lenkų k. vertė Artūras Andriušaitis. – Vilnius: A. Andriušaitis ir partneriai, 2012. – 109 p. – ISBN 978-609-95348-0-0

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka