Juozapas Sodys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juozapas Sodys
Gimė 1903 m. lapkričio 10 d.
Rusija Pesčiai, Salantų vls., Telšių apskr., Kauno gub., Rusijos imperija
Mirė 1946 m. gruodžio 17 d. (43 metai)
Tarybų Sąjunga Pesčiai, Salantų vls., Kretingos apskr., SSRS
Tautybė lietuvis
Tėvas Juozapas Sodys
Veikla Lietuvos partizanas
Pareigos Kardo rinktinės štabo narys
Žymūs apdovanojimai
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis (1928 m.)

Juozapas Sodys (Juozas Suodis) (1903 m. lapkričio 10 d., Pesčių k., Salantų vls., Telšių apskr, Kauno gub., Rusijos imperija1946 m. gruodžio 17 d. Pesčių k., Salantų vls., Kretingos apskr.) – Lietuvos partizanas, Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Slyvos–Tauragio (Salantų) kuopos kovotojas, rinktinės štabo narys.

Paminklas Klecininkų (Pesčių) kapinėse palaidotiems partizanams

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ir augo Pesčių kaimo valstiečio Juozapo Sodžio šeimoje. 1920 m. gruodžio 20 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1924 m. sausio 30 d. demobilizavosi, įsidarbino policijoje, gyveno ir dirbo Kaune.

Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, grįžo į tėviškę. Nuo 1944 m. pabaigos Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos partizanas, nuo 1946 m. – Kardo rinktinės štabo narys.

1946 m. gruodžio 17 d. kartu su partizanu Bronislovu Jurčiumi Pesčiuose pateko į MGB Salantų valsčiaus poskyrio įgulos kareivių bei stribų surengtą pasalą ir susišaudymo metu žuvo.[1] Kūną stribai išsivežė su savimi ir pakeliui įmetė į Salanto upę. Artimieji palaikus surado ir slapta palaidojo Klecininkų senosiose kapinėse.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminties įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vardas įamžintas Klecininkų kapinių paminkle žuvusiems partizanams atminti.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos gyventojų genocidas. 1944–1947. – Vilnius: LGGRTC, 2002. – T. 2 (K-S). – P. 1055
  • Julius Kanarskas. Kretingiškiai kovose dėl Lietuvos valstybingumo. – Klaipėda: Eglė, 2016. – P. 32, 86, 96, 148, 222

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos ypatingasis archyvas. – F. K-1, ap. 3. – B. 1236. – L. 234
    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 1997 09 02 pažymos Nr. 1457–1461. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 15. – B. 6. – L. 10