Juozapas Kazlas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Juozapas Kazlas (latv. Jezups Kazlass, rus. Иосиф Казлас; 1887 m. kovo 15 d. Utenos apskr. Vilniaus gubernija1965 m. rugsėjo 16 d. Leningrade, Rusijos federacija) – lietuvių kilmės Romos katalikų kunigas Latvijoje ir Rusijoje, latgalių dramaturgas ir publicistas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ir augo valstiečių šeimoje. Baigęs gimnaziją Vilniuje, toliau mokėsi katalikų kunigų seminarijoje Sankt Peterburge. Dirbo sielovados darbą Latgaloje: nuo 1913 m. vikaravo Lyvanuose, vėliau paskirtas klebonu Rudzatuose (1918–1920), Berzgalėje (1920–1928), Bukmuižoje (1928–1944) ir Viškose (1944–1946). Buvo tarp 1917 m. Pirmojo Latgalos latvių kongreso (latg. Pyrmais Latgolys latvīšu kongress) organizatorių. Nuo 1933 m. buvo Rezeknės aizsargų pulko vienas iš kapelionų. 1947 m. paskirtas klebonu į Švč. Lurdo Dievo Motinos bažnyčią Leningrade. Apleistą šventovės pastatą kun. Juozapas Kazlas suremontavo, ilgą laiką ji buvo vienintelė katalikiška bažnyčia pokario Leningrade.

Nuo 1920 m. bendradarbiavo latgalių spaudoje, rašė kultūros ir religijos tematika. Žurnale „Zīdūnis“ išspausdino dvejas komedijas, žurnale „Sauleite“ – pjesę bibliniais motyvais. Pasirašydavo slapyvardžiais Ozeits, Bīdrs, Bēržgalīts, Nūvārotājs. Tarpukaryje keli veikalai išleisti atskiromis knygomis, pjesės buvo pastatytos Latvijos teatruose.

Palaidotas Alantos kapinėse.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Betlejemas staleits“ (1924 m.)
  • „Genovefa“ (1926 m.)
  • „Bezdibiņa molā“ (1936 m.)
  • „Aļberta“ (1939 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]