Švč. Lurdo Dievo Motinos bažnyčia Sankt Peterburge

Koordinatės: 59°56′13″ š. pl. 30°21′24″ r. ilg. / 59.93694°š. pl. 30.35667°r. ilg. / 59.93694; 30.35667
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

59°56′13″ š. pl. 30°21′24″ r. ilg. / 59.93694°š. pl. 30.35667°r. ilg. / 59.93694; 30.35667

Pagrindinis bažnyčios fasadas nuo gatvės pusės

Švenčiausios Lurdo Dievo Motinos bažnyčia (rus. Храм Лу́рдской Бо́жией Ма́тери) – Romos katalikų šventovė Rusijos Sankt Peterburgo mieste. Moderno stiliaus architektūros paminklas iškilęs Kauno skersgatvyje, administraciškai priklauso Maskvos Dievo Motinos arkivyskupijai. Pamaldos vyksta rusų, lenkų ir lotynų kalbomis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. pabaigoje tuometinėje Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge gyveno skaitlinga prancūzų bendruomenė. Minint Švč. Dievo Motinos apsireiškimo Lurdo mieste jubiliejų, 1898 m. ji kreipėsi į carinę administraciją, prašydama leisti pasistatyti katalikišką bažnyčią. 1900 m. naujosios parapijos klebonas Ambrozijus Kiuni nupirko sklypą, kuriame buvo įrengta laikina medinė koplyčia.

Projektą paruošė peterburgietis architektas Leontijus Benua (1856–1928). Lėšos buvo renkamos prancūzų bendruomenės tarpe, įmonė „Batinjol“ padovanojo granitinius blokus, atlikusius po Trejybės tilto statybos, o „Černomorskyj“ gamykla (rus. Черноморский завод) padovanojo cementą. Visgi pinigų trūko ir L.Benua kartu su kitu architektu Marijonu Peretetkovičiumi (1872–1916) buvo priversti projektą supaprastinti ir tuo pačiu jį atpiginti.

Iškilo vienanavis pastatas, perdengtas gelžbetonine perdanga. Fasadas su aukštoku bokštu padengti skaldytu granitu. 1909 m. lapkričio 22 d. (senuoju stiliumi) vyskupas Janas Cepliakas bažnyčią pašventino. Po Spalio perversmo šventovė nebuvo uždaryta, bet miesto blokados metu per Antrąjį pasaulinį karą neveikė. 1941 m. klebonas Klovis Floran buvo išsiųstas į Prancūziją.

Pokaryje apleistą pastatą remontavo kun. Juozapas Kazlas (tarnavo 1945–1963 metais). Ilgą laiką Švč. Lurdo Dievo Motinos šventovė buvo vienintelė katalikiška bažnyčia tuometiniame Leningrade, be kitų tikinčiųjų ją lankė ir skaitlingi turistai. Karingojo ateizmo laikotarpiu nuo 1966 m. klebonavęs Juozapas Povilionis vykdė apdairią bažnytinę politiką. 1991 m. jis išvyko į Lietuvą ir rezidavo Kauno Šv. Antano parapijoje.

Savo šimtmetį šventovė pasitiko pasikeitusi: atliktas remontas, įrengta centrinė šildymo sistema.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]