Julius Janonis
| Julius Janonis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1896 m. balandžio 4 d. Beržiniai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1917 m. gegužės 30 d. (21 metai) prie Carskoje Selo, Rusija |
| Veikla | poetas, revoliucionierius |
Julius Janonis (slapyvardis Vaidilos Ainis; 1896 m. balandžio 4 d. senu stiliumi kovo 23 d., Beržiniuose, Biržų valsčius, dab. Biržų raj. – 1917 m. gegužės 30 d. prie Carskoje Selo, dab. Puškino) – lietuvių poetas, tautosakos rinkėjas, marksistas, savo poezijoje akcentavo socialinę nelygybę.[1] Sovietų laikytas komunistiniu revoliucionieriumi, nors žuvo dar iki Spalio revoliucijos.[2]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Julius Janonis gimė 1896 m. balandžio 4 d. senu stiliumi kovo 23 d., Beržiniuose, Biržų valsčius, dab. Biržų raj. Tėvai – valstiečiai Martynas Janonis ir Marija Klibaitė (evangelikai reformatai). Kurį laiką gyveno Mieleišiuose.
1913 m. baigė Biržų keturklasę mokyklą. Mokydamasis Biržuose rinko tautosaką, ją siuntė Lietuvių mokslo draugijai. Nuo 1913 mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, kur įsijungė į slaptos moksleivių aušrininkų draugijos veiklą, bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Vilnyje“, „Naujojoje Gadynėje“. Įsitraukė į darbininkų judėjimą ir tapo marksistu. Šiauliuose jį globojo Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, jos namuose gyveno.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, su visa gimnazija pasitraukė į Rusiją, nuo 1915 m. mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje, nuo 1916 m. Petrapilyje. Ten įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją. Už politinę veiklą 1916 m. kalintas Petrapilio kalėjime, Vitebske. Po 1917 m. Vasario revoliucijos paleistas iš kalėjimo – RSDDP(b) Lietuvių rajono komiteto sekretorius, bendradarbiavo „Tiesoje“, „Nauju taku“, „Atžalose“.
Susirgęs džiova ir nenorėdamas būti našta draugams, nusižudė po traukiniu. Palaidotas Carskoje Selo (dab. Puškino) kapinėse. Antrojo pasaulinio karo metu kapinės per artilerijos apšaudymus buvo apgriautos, antkapiai išvartyti, paminklas J. Janoniui atstatytas, galimai ne jo palaidojimo vietoje.
Įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sovietinei ideologijai buvo labai svarbu parodyti, kad Lietuvoje apie 1917–1918 metus buvo revoliucionierių, ir kad kaip ir Rusijoje kilo revoliucinis sąjūdis, tik jis, žinoma, buvo nuslopintas. J. Janonis buvo išsirinktas, kaip revoliucinė figūra ir taip formuota jo biografija,kaip brendusio marksisto, tapusio bolševiku, proletarinio poeto biografija.[3]
Biografijos ir įvaizdžio formavimą labai stipriai paveikė 1959 m. apie poetą sukurtas filmas „Julius Janonis“, kuriame jis buvo parodytas, kaip proletarinis kovotojas.
J. Janonio gimtinėje, Beržinių kaime 1965 m. atidengtas paminklinis akmuo su skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtu poeto bareljefu.
1975 m. buvę Biržų gimnazijos absolventai – skulptorius Konstantinas Bogdanas ir architektas Vytautas Brėdikis Biržų centre, vietoje karo metu sudeginto parduotuvėlių kvartalo ir sovietų nugriautos liuteronų bažnyčios suprojektavo aikštę ir sukūrė paminklą Juliui Janoniui. Anot K. Bogdano, ant aukšto postamento pastatyta poeto skulptūra asocijuojasi su vėjyje besiplaikstančia žvakės ugnele. Paminklas atlaikė ketinimus jį nugriauti, iškelti.[4]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Savo kūrinius Julius Janonis pasirašinėjo slapyvardžiu Vaidilos Ainis, siedamas save su senaisiais lietuvių žyniais, vaidilomis.
1910–1913 m. poezijai būdingi gamtos, vargo, socialinės neteisybės, svajonių ir realybės prieštaravimų motyvai; Vienas reikšmingiausių J. Janonio kūrybinis palikimas - gamtos lyrika; žymi Maironio įtaka.
1914–1917 m. susiformavo kaip politinės poezijos kūrėjas, poetas agitatorius, teigiantis, kad esama santvarka neteisinga ir turi būti pakeista.
J.Janonio eilėraštis "Neverkit pas kapą" buvo deklamuojamas Tarpukario Lietuvoje prie žuvusių savanorių kapų.[5]
Parašė ekspresyvių eilėraščių vaikams, vaizdelių, feljetonų, publicistikos. Išvertė A. Puškino, A. Kolcovo kūrinių. Jo kūrinių paskelbta rusų, latvių ir kitomis kalbomis.[6]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vaidilos Ainio (Juliaus Janonio) eilės, Voronežas, 1918
- Raštai, 2 t., Vilnius, 1957 m.
- Raštai, Vilnius, 1981 m.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vladas Žukas. Julius Janonis: Bibliografinė rodyklė, Vilnius, 1965
- Vytautas Kubilius. Julius Janonis, Vilnius, 1970 m.
- Vytautas Kubilius. Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius, 1978 m.
- Julius Būtėnas. Julius Janonis, Vilnius, 1986 m.[7]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Donata Mitaitė; Ramutė Dragenytė (redaktorė) (2021-06-04) [2018-08-21]. „Julius Janonis“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-09-05.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - ↑ Laida „Daiktiniai įrodymai“. Julius Janonis – tinkamai neįvertintas poetas ar tik sovietinis propagandinis herojus? 2024-12-02, Lrt.lt (tikrinta 2024-12-14).
- ↑ Pavogtas gyvenimas: ar ryšis kas nors parašyti tikrąją J. Janonio biografiją 2017-09-17, Delfi.lt (tikrinta 2025-01-27).
- ↑ Vaiva Ridikaitė: Kur padėti paminklą 2014-08-08, alkas.lt (tikrinta 2025-01-27).
- ↑ Juliaus Janonio kūrybos archyvas (tikrinta 2025-01-27).
- ↑ Donata Mitaitė. Julius Janonis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 521 psl.
- ↑ Bibliografija Archyvuota kopija 2007-12-05 iš Wayback Machine projekto.
