Joninės

Šis straipsnis apie šventę. Apie kaimą Vilniaus rajone skaitykite straipsnyje Joninės (Vilnius).

Joninių simbolis – papartis

Tradicininiai Joninių vartai Jonavoje.

Joninių šventės Jonavoje pradžia 2012 m.

Jonìnės (šalutinis kirčiavimo normos variantas – Jõninės) – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena, švenčiama birželio 24 d. Joninių šventimas glaudžiai susijęs su vasaros saulėgrįža, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis.

Daugelyje šalių ši šventė ir tam tikros jos tradicijos siejasi su ikikrikščioniškomis vasaros saulėgrįžos šventėmis. Dėl to daugelyje šalių švenčiama šv. Jono išvakarėse, naktį iš 23 į 24 d. Lietuvoje tai Rasos arba Kupolės, Latvijoje – Lyguo. Rytų slavų tradicijoje siejama su Kupala, anglosaksų kraštuose vadinama Midsummer, vokiškuose - Mittsommerfest. Panašaus pobūdžio šventė Sobatina švęsta senovės Italijoje Palės garbei, Panonijoje vadinta palilia. Keltai šventė Beltane šventę ("Saulės sugrįžimas"). T. Narbutas rašė, kad prūsai šventę Kekirio šventę, kuri panaši į slavų Kupalą.

2003 m. Rasos ir Joninių diena Lietuvoje paskelbta nedarbo diena.

Liturginiai metai

Jono Krikštytojo gimimo diena bažnytiniame kalendoriuje nustatoma pagal Luko evangeliją (1,26–38), skaičiuojant nuo liturginės Jėzaus gimimo dienos, t. y. trys mėnesiai po Apreiškimo švč. Mergelei Marijai ir 6 mėnesiai po Kalėdų.

Krikščionių bažnyčia bandė išgyvendinti įvairias su saulėgrįža susijusias pagoniškas tradicijas. Šioms pastangoms nenusisekus V a. Bažnyčia galiausiai nustatė Jono Krikštytojo minėjimo dieną birželio 24 d. ir perėmė daugelį pagoniškų papročių. Ši šventė švenčiama tiek Katalikų bažnyčioje, tiek ir kitose, pvz., evangelikų bažnyčiose.

Papročiai

Viena svarbiausių ir labiausiai paplitusių Europos šalyse Joninių tradicijų yra laužų kūrenimas, paprastai naktį iš 23 į 24 d. Piečiausiai Joninių laužų kūrenimo tradicijos siekia Alikantę ir Torevjechą. Kartu su Joninių laužais, kai kur degintas ir besisukantis ratas, saulės simbolis. Taip pat paplitusi jaunuolių šokinėjimo per Joninių laužą tradicija (pvz., Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje). Tai tiek drąsos išbandymas, tiek prietaras, kad peršokimas per laužą išvalo, apsaugo nuo ligų. Tikėta, kad kuo daugiau šokančių per laužą, tuo poveikis didesnis, o jei per laužą šoks pora tai ji netrukus susituoks.

Priklausomai nuo regiono paplitę ir kiti papročiai:

• lėlės, iškamšos deginimas (pvz., Airijoje, Prancūzijoje, pietų Lenkijoje, Ukrainoje);
• merginų šokiai apie laužą naktį (pvz., Baltarusija, Palenkė);
• vainikų leidimas į vandenį (Krokuva, Mazovija, Rusija, Latvija);
• maudynės upėje (Baltarusija);
• puošimasis augalų vainikais (pvz., Lenkijoje, Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Lietuvoje).

Vokietijoje tradicija deginti Joninių laužus pirmą kartą užfiksuota XII a., o nuo XIV a. pradėta minėti dažnai. Pagal liaudies tikėjimus Joninių ugnis turėjo ginti nuo žmonių ir gyvulių ligas sukeliančių demonų. Kai kur į laužą buvo metamos šiaudinės lėlės („Hanslverbrennen“). Joninių laužai taip pat turėjo ginti nuo krušos. Joninių naktį taip pat buvo paprotys tylomis maudytis upėse ir ežeruose. Tai turėjo suteikti ypatingą apsaugą.

Tirolyje nuo XIV a. uždegami vadinamieji kalnų laužai (Bergfeuer), siejamas su saulėgrįžos šventimu. Iš dalies šiais laikais jis siejamas su šv. Jonu ir Joninėmis. Žinomiausias Tirolio kalnų laužas yra Ėrvaldo kalnų laužas (Bergfeuer Ehrwald), įtrauktas į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Italijoje Joninės plačiai švenčiamos Sardinijoje, kur ši šventė turi gilias tradicijas valstiečių kultūroje. Šv. Jonas yra laikomas Genujos ir Florencijos globėju, dėl to Joninės čia minimos ir švenčiamos, įskaitant fejerverkų šaudymą. Italijoje paplitusi tradicija iš vakaro prieš Jonines ruošti šv.Jono vandenį, t. y. vandenį su gėlėmis ir žolelėmis, kuris paliekamas lauke per naktį, o ryte juo prausiamasi. Į vandenį dėtos žolelės būdingos ir plačiausiai paplitusios toje vietovėje. Tarp populiariausių yra paprastoji jonažolė, levanda, kvapusis rozmarinas. Pasak legendų šis vanduo turintis gydomųjų ir apsaugojančiųjų savybių.

Joninės plačiai švenčiamos Skandinavijoje, Suomijoje, Estijoje ir Latvijoje. Latvijoje jos vadinamos Jāņi, Estijoje Jaanipäev, o Suomijoje Juhannus (švenčiama šeštadienį tarp birželio 20 ir 26 d.). Švedijoje vietoje Joninių švenčiamas vasaros lygiadienis (Midsommar). Fareriečių kalba Joninės vadinamos Jóansøka. Artimiausią birželio 24 dienai savaitgalį nuo 1925 m. Suvurojaus saloje vyksta liaudies, sporto ir muzikos šventė. Islandijoje švenčiama Jónsmessa. Estijoje Joninės švenčiamos deginant laužus, dažnai ant kalvų ar jūros pakrantėje, kad iš toli matytųsi. Tarp papročių yra vainikų pynimas.

Prancūzijoje Joninės vadinamos „Saint-Jean“. Su švente susiję papročiai skiriasi priklausomai nuo regiono, kartais švenčiama artimiausią savaitgalį. Nuo 1834 m. prancūzakalbiai kanadiečiai švenčia kaip nacionalinę šventę. 1908 m. popiežius Pijus X Joną Krikštytoją paskelbė prancūzakalbių kanadiečių globėju. Nuo 1977 m. Joninės Kvebeko provincijoje yra nedarbo diena.

Brazilijoje, ypač šiaurės rytuose, švenčiama São João šventė. Šios, antros pagal svarbą po karnavalo šventės centrai yra Karuaru miestas Pernambuke ir Kampina Grandė Paraiboje. Šventė sutampa su kukurūzų derliaus nuėmimu, valgomi įvairūs kukurūzų patiekalai (pyragai, pudingai, sriubos, ant Joninių laužo kepamos kukurūzų burbuolės). Šokami Forró ir Pastoril šokiai. Per São João moterys dažniausiai vilki spalvotomis, plačiomis sukniomis, vyrai vilki languotais marškiniais ir nešioja šiaudines skrybėles.

Lietuvoje

Lietuviški Joninių papročiai susiję su žemės ūkiu, jais siekta apsaugoti derlių, dėl to per šventę buvo maudomasi, žoliaujama ir kupoliaujama, kūrenami laužai. Taip pat paplitęs vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, paparčio žiedo ieškojimas, šokinėjimas per ugnį. Sukrikščionintose apeigose kupolių žolynais puošiami kryžiai, per pamaldas šventinamos vaistažolės, užuot deginus gyvulines aukas, naudojami gyvulių atvaizdai, statulėlės.

Tarpukario Lietuvoje didelės Joninių šventės, kur atvažiuodavo žmonės net iš Kauno, vykdavo ant Rambyno kalno.

Šioje straipsnio dalyje nėra nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai, įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Yra paprotys per Jonines spėti orą. Esą, jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei Joninių naktis debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Per Jonines paprastai spręsdavo apie derlių: jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio“. O „jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir moteriškėlės“.

Kadangi Joninės – šv. Jono diena, dabar yra paplitęs paprotys birželio 24 d. sveikinti Jonus ir Janinas. Jie neretai puošiami vainikais. Rengiamos masinės Joninių šventės, ypač daug žmonių suplūsta į Kernavę, ant Rambyno kalno, į Jonavą, dažnai vadinamą „Lietuvos Jonų ir Janinų sostine“. Originaliai pažymimas vasaros lygiadienis Aukštaitijos siaurajame geležinkelyje: organizuojamas Jonų traukinys į Joninių šventimą Rekstino miške (Panevėžio rajone).