Jonas Užpurvis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Užpurvis
vok. Johann Uszpurvies
Uzpurvis.jpg
Gimė: 1891 m. gruodžio 12 d.
Virkytai, dab. Šilutės raj.
Mirė: 1992 m. rugsėjo 12 d. (100 metų)
Pulheimas, Vokietija
Veikla: pedagogas, kultūrininkas, Mažosios Lietuvos istorikas, kalbininkas, kraštotyrininkas,

Jonas Užpurvis (vok. Johann Uszpurvies, 1891 m. gruodžio 12 d. Virkytai, dab. Šilutės raj. – 1992 m. rugsėjo 12 d. Pulheimas, Vokietija) – pedagogas, kultūrininkas, Mažosios Lietuvos istorikas, kalbininkas, kraštotyrininkas, Pastaba: Šis Jonas Užpurvis nėra Tilžės akto signataras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Virkytų mokykloje, 1911 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Vokietijos kariuomenėje ryšininku-vertėju.

1923-1930 m. mokytojavo Rokuose (prieš tai – Vilkyčiuose). 1930-1933 m. studijavo klasikines kalbas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, buvo studentų draugijos „Mažoji Lietuva” narys. 1934-1939 m. dėstė lotynų ir anglų kalbas Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1926-1939 m. dalyvavo Klaipėdos krašto mokyklų draugijos veikloje. 1939 m. kovo 23 d. hitlerininkams uždarius gimnaziją, su šeima persikelė į Palangą, toliau mokytojavo iš Klaipėdos atkeltoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1941-1943 m. dėstė vokiečių kalbą Vilniaus universitete. 1945 m., grįžęs į Klaipėdą, apsigyveno savo, prieš karą statytame, name. Dėstė vokiečių ir anglų kalbas Klaipėdos I-joje gimnazijoje bei mokytojų seminarijoje.

1926 m. vedė, žmona Ilzė Stubraitė, vaikai – dukra Janina (g. 1937 m.), sūnus Ramūnas (g. 1940 m.) 1949 m. su šeima ištremtas į Krasnojarsko kraštą Tasejevo rajoną. Dirbo viename kolchoze bitininku. 1962 m. grįžo iš tremties, negavęs gyvenimo ploto, nes jo name Klaipėdoje bei tėviškėje Virkytų kaime sovietų valdžia buvo apgyvendinusi žmones, prisiglaudė pas sūnų Šilutėje. Vėliau gavo butą naujame penkiaaukštame name. Ir Sibire, ir Šilutėje rašė Sovietų valdžiai prašymus išvažiuoti į Vakarų Vokietiją. 1967 m., gavęs leidimą, su žmona ir sūnumi išvyko. Vokietijoje gavo pensiją, pasistatė namą, keliavo po Vakarų Europą: Vokietiją, Italiją, Ispaniją ir kt.

Asmenybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo neaukštas, judrus. Kalbėjo greitakalbe Klaipėdos krašto tarme. Mėgo muziką, liaudies dainas, pats skambindavo fortepijonu klasikinius kūrinius. Kūrė eiles, muziką, dirigavo chorui. Piešė. Domėjosi kalbomis, augalais. Mokėjo daugiau kaip 30 kalbų: vokiečių, anglų, graikų, lotynų, prancūzų ir kt.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rinko istorinę medžiagą iš vokiečių senų dokumentų, vertė juos į lietuvių kalbą ir 1938-1939 m. iš jų paruošė dviejų tomų knygą „Lietuvių tautos istoriniai šaltiniai“. Pirmas tomas „Senprūsių kova su Ordinu“ išleistas 1938 m., antras – „Lietuvių kovos su Ordinu iki Kęstučio mirties“, išleistas 1939 m.

1962–1967 m., gyvendamas Šilutėje, parašė knygą „Trys kalbinės studijos“, kurią 1990 m. išleido Mažosios Lietuvos fondas Čikagoje. Knyga parašyta vokiečių kalba, joje aprašoma gimtoji Saugų tarmė, nagrinėjama upės ir miesto vokiško pavadinimo Memel kilmė, aptariama Kristijono Donelaičio kūryba. Priede pateikti autoriaus įkalbėtos Saugų tarme dvi garso kasetės.

Gyvendamas Vokietijoje, parašė grožinės literatūros kūrinių, atsiminimų. Prisidėjo prie akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimo. Rankraščiuose paliko neužbaigtų darbų. 1999 m. UAB „Litimo” leidykla Vilniuje išleido 516 puslapių knygą „Mano literatūrinis palikimas” (parengė Regina Sinkevičienė). Joje sudėti J. Užpurvio apie tremtį Sibire hegzametru parašytas epas „Turgus baltųjų vergų“, novelė „Kažkur“, eilėraščių rinktinė „Ką mano siela regėjo“ bei prisiminimai apie Joną Užpurvį.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jonas Užpurvis. Mano literatūrinis palikimas. Vilnius. Litimo. 1999.
  • Domas Kaunas. Aušrininkas. Tautinio atgimimo spaudos kūrėjas Jurgis Mikšas. Kultūra. Vilnius. 1996.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]