Jonas Mackevičius (1872)
Jonas Mackevičius (1872 m. birželio 18 d. Raguva, Panevėžio apskr. – 1954 m. liepos 25 d. Roveredo, Šveicarija) – Lietuvos dailininkas tapytojas, akvarelistas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1884 m. su tėvais persikėlė į Tverę. 1894 m. baigė Maskvos dailei skatinti mokyklą, 1896 m. – kunigaikštytės Taniševos dailės studiją, mokėsi I. Repino privačioje dailės studijoje, 1901 m. baigė Peterburgo dailės akademiją. Žinias gilino keliose Europos dailės mokyklose, daug keliavo. Lankėsi įvairiose Europos valstybėse, Palestinoje, Egipte ir kitur.
Gyvendamas Peterburge priklausė „Peredvižnikų draugijai". Artėjant Romanovų dinastijos trijų šimtų metų jubiliejui, 1912 m. nutapė caro Nikolajaus II portretą, kuris paties caro buvo pripažintas geriausiu, leista jį spausdinti jubiliejiniuose leidiniuose. Šis konkursas išgarsino dailininką.
1907 m. dalyvavo pirmojoje lietuvių dailininkų parodoje Vilniuje, o vėliau įstojo į Lietuvių dailės draugiją. 1914–1929 m. gyveno Kaprio saloje, Italijoje. 1926 m. buvo surengtos jo kūrinių parodos Kaune ir kituose miestuose. 1929–1940 m. Kauno meno mokyklos mokytojas, dėstė akvarelę ir piešimą. Per tą laiką dalyvavo dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. Artėjant sovietinei armijai prie Lietuvos 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Šveicarijoje, Roveredo.[1]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
J. Mackevičius – tradicinio akademinio realizmo atstovas, linkęs į romantizmą. Kai kuriuose Italijos laikotarpio kūriniuose juntama ir impresionizmo įtaka. Didelio formato istoriniuose paveiksluose, 1930 m. tapytuose Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui – „Lietuvių kariuomenė žygiuoja į Vilnių“, „Kunigas Antanas Mackevičius šventina 1863 m. sukilėlių vėliavas“, „Vytautas Didysis Naugardo žemėje“, „Vytautas Didysis ties Juodąja jūra“, „Lucko suvažiavimas“ (1834 m.) ir kt., labai rūpestingai perteikė tų įvykių nuotaikas, tipažus. Paveikslai pasižymi puikiu spalvų koloritu, gera kompozicija. Istorinei temai skirti paveikslai įtaigūs, kompaktiški, svarbi istorinė tiesa. Jo gamtovaizdinė tapyba pasižymi nuotaikingumu, spalvingumu, ypač Kaprio vaizdai. Paminėtini ir jo tapybos darbai – „Piemenaitė“, „Asilėlis su apelsinais“, „Čertosi vienuolyno kiemas“, „Kaprio gatvelė“ ir kt.
Kauno Karininkų ramovės rūmų kunigaikščio Vytauto Didžiojo menėje ant storos faneros 1934 - 1937 m. nutapyti paveikslai: „Suvažiavimas Lucke“, „Vytautas priima duoklę iš totorių“, „Vytautas prie Juodųjų jūrų“, „Vytautas prie Naugardo“ ir Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ interpretacija su pritapyta kryžiuočių stovykla, Lietuvą okupavus rusams ir Ramovėje įsikūrus sovietinės armijos karininkų namams, buvo uždažyti rudais grindiniais aliejiniais dažais. 1997 m. pradėti pirmieji pano restauracijos darbai (restauratorius Kęstutis Andziulis), tačiau dėl lėšų stygiaus jie atidėti ir atnaujinti tik 2005 m. rudenį; baigti 2006 m. Darbus atliko Gražina Samuolytė su restauravimo specialybės studentų praktikantų grupe.[2]
„Vytautas Didysis Lucko suvažiavime“ tapytas 1934 m. Paveikslo viduryje pavaizduotas stovintis imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, nuo jo dešinėje – Vytautas Didysis su žmona Julijona, kairėje sėdi imperatoriaus žmona Barbora, Jogailos žmona Sofija ir Jogaila. Vytauto Didžiojo Karo muziejus 1996 m. paskolino Lietuvos Respublikos Prezidentūrai. Paveikslas kabo Prezidento posėdžių salėje.[3]
„Jėzaus krikštas” (Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia), nutapytas 1936 m. Kristus vaizduojamas tradiciškai: su perizonijumi įsibridęs į Jordaną, o Šv. Jonas Krikštytojas stovėdamas ant kranto kriaukle pila jam ant galvos vandenį. Paveikslo fone – šviesėjantis dangus. Melsvai gelsvų spalvų gamoje išryškėja šviesus Jėzaus kūnas, baltas jo perizonijus ir tamsiai raudona Šv. Jono Krikštytojo tunika. Paveikslo tapyba akademinė, lygi, glotni.
Freska „Stebuklas ties Polocku“ (Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra) lubose virš centrinio altoriaus pagauna kiekvieno maldininko akį. Jos siužeto pagrindas – Šventojo Kazimiero pasirodymas Lietuvos kariuomenei, kovojusiai su gausesnėmis rusų pajėgomis prie Polocko tvirtovės ir pagalba, jas nugalint. „Šv. Kazimieras“ (Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia), nutapytas 1943 m.
Daug dailininko paveikslų buvo sukaupta Anykščių bažnyčios klebono monsinjoro Alberto Talačkos (1921–1999 m.) kolekcijoje. Rinkinį dar papildė tapybos kolekcionierius Edmundas Armoška, kuris 2008 m. surengė pirmąją Jono Mackevičiaus 76 tapybos ir akvarelės darbų parodą „Atrasti paveikslai“ Šiaulių dailės galerijoje „Laiptai“.
Dailininko 1924 m. Kaprio saloje tapyta realistinė drobė „Alėja“ yra įtraukta Į Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 8479).
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1938 m. DLK Gedimino 3 laipsnio ordinas
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vidmantas Jankauskas. Dailininkas Jonas Mackevičius, knygoje „Raguva“. Vilnius, Versmė, 2001 m.
- V. Jankauskas, Jono Mackevičiaus istorinė tapyba: tarp politikos ir mitologijos, Romantizmai po romantizmo, Vilnius, 2000 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Jonas Mackevičius (1872-1954) Archyvuota kopija 2009-04-01 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Žilvinė Petrauskaitė. Istoriniai mūšiai po medicininiu skalpeliu. Kauno diena, 2005-07-30
- ↑ Ekskursija po Prezidento rūmus Archyvuota kopija 2008-05-01 iš Wayback Machine projekto.