Brazilijos istorija
Spėjama, kad pirmieji žmonės dabartinėje Brazilijos teritorijoje apsigyveno prieš 9–10 tūkstančių metų. Iki europiečių kolonizacijos čia gyveno tupiai, gvaraniai, aravakai, karibai ir kitos indėnų gentys. 1500 m. balandžio 22 d. dabartinės Brazilijos krantus pasiekė portugalo P. A. Cabralio, ieškojusio kelio į Indiją, flotilė. Pagal 1494 m. Tordesilijos sutartį naujoji žemė tapo Portugalijos valda. Šios sutarties vėliau nebuvo tiksliai laikomasi, pagal ją Brazilija galėtų užimti tik 1/3 dabartinės savo teritorijos.
Kraštas pavadintas Vera Cruzo, bet po kelerių metų pradėtas vadinti Brazilija, dėl iš čia gausiai išvežamo raudonmedžio (port. pau – brazil).
Kolonijinis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Intensyviau kolonizuoti pakrantę portugalai pradėjo XVI a. 4-ajame dešimtmetyje – 1531 m. pastatytas Rio de Žaneiro fortas, 1532–1536 m. pakrantė suskirstyta į kapitonijas, valdomas Portugalijos karaliaus skirtų kapitonų, pradėti vežti juodaodžiai vergai iš Afrikos darbui naujose plantacijose. 1549 m. sukurta generalgubernatorija, įkurta sostinė Bahija (dabar Salvadoras), atvyko pirmieji jėzuitai.
Ispanijai prisijungus Portugaliją, 1581–1640 m. priklausė Ispanijos karalystei, tuo metu koloniją puldinėjo prancūzai ir olandai, laikinai užėmę kai kurias teritorijas. Kolonizacija sustiprėjo, kai Portugalija ir Nyderlandai pasirašė Hagos taikos sutartį, pagal kurią olandai atsisakė pretenzijų į Brazilijos teritoriją.
1630–1695 m. Pernambuco kapitonijoje gyvavo pabėgusių vergų valstybė.
XVII–XVIII a. sandūroje kolonijoje rasta aukso ir deimantų, geležies rūdos, mangano, atgabenti pirmieji kavamedžiai. Greitai Brazilija tapo turtingiausia Portugalijos kolonija. Iki XVIII a. II pusės galiojo įvairūs prekybos suvaržymai, draudimai, kas kėlė didelį gyventojų nepasitenkinimą, todėl 6–8 dešimtmečiais įvykdytos reformos, išvaryti jėzuitai, sulygintos indėnų ir laisvųjų gyventojų teisės.
1763 m. paskelbta Brazilijos vicekaralystė, Rio de Žaneiras tapo vicekaralystės sostine. 1808–1821 m., Napoleonui okupavus Portugaliją, Rio de Žaneiras tapo laikinąja karalystės sostine.
Tuo laikotarpiu pagyvėjo prekyba su užsienio šalimis, steigtos manufaktūros, pradėti leisti laikraščiai. 1815 m. paskelbta Brazilijos karalystė, likusi susaistyta su Portugalija personaline unija.
Nepriklausomybė ir Imperija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po 1820 m. Portugalijos revoliucijos suaktyvėjo nepriklausomybės judėjimas ir 1822 m. rugsėjo 7 d. karaliaus sūnus, regentas Petras nutraukė ryšius su Portugalija, paskelbdamas nepriklausomą imperiją. Portugalija Brazilijos nepriklausomybę pripažino 1825 m.
Pirmoji konstitucija priimta 1824 m. 1825–1828 metais Brazilija kariavo su Argentina, prarado dalį 1817 m. okupuotos Rytų provincijos (dabartinio Urugvajaus). Po karo ir kitų nesėkmių 1831 m. Petras I atsisakė sosto mažamečio sūnaus naudai, šis 1840 m. karūnavosi kaip Petras II ir valdė iki 1889 m. Tuo tarpu Brazilija palaipsniui tapo konstitucine monarchija.
Per 1864–1870 m. Paragvajaus karus Brazilija prisijungė dalį Paragvajaus. XIX a. II pusėje sparčiai augo kavos ūkis. 1888 m. panaikinta vergovė, o 1889 m. monarchija nuversta.
Respublika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1889 m. lapkričio 15 d. generolas Deodoras da Fonseka nuvertė imperatorių Pedrą II ir de facto tapo pirmuoju Brazilijos prezidentu. Paskelbus respubliką, šalis tapo Jungtinių Brazilijos valstijų respublika. 1891 m. priimta konstitucija JAV pavyzdžiu. Finansų ministerija neribotai dalino kreditus, tad buvo kuriamos naujos įmonės, plėtėsi tekstilės, maisto, statybos pramonė, buvo tiesiami geležinkeliai. Tai sukėlė ekonominį bumą (portugalų k. Encilhamento), kuriam sprogus Brazilija kentėjo nuo infliacijos, spekuliacijos, apgavikiškų pirminių viešų siūlymų ir įmonių perėmimų.
Po 1894 m. prezidento postą užimdavo paeiliui kavos augintojų oligarchai iš San Paulo ar Minas Žeraiso. Tai buvo vadinama kavos su pienu politika (portugalų k. política do café com leite).
Pirmojo pasaulinio karo metu Brazilija nuo 1917 m. dalyvavo Antantės pusėje. Po karo smuko ekonomika, didėjo nepasitenkinimas oligarchų valdžia. Po 1930 m. rinkimų, kuriuose suklastojus rezultatus nugalėjo konservatoriai, įvyko kariškių remiamas sukilimas. Prezidentu tapęs liberalas G. Vargasas pradėjo socialines ir ekonomines reformas, 1934 m. priimta nauja konstitucija. Po 1932–1935 m. sukilimų, organizuotų oligarchų ir komunistų, G. Vargasas įvykdė valstybės perversmą, paleido Kongresą. Buvo centralizuota valdžia, nacionalizuotos kelios svarbios bendrovės, nuslopintas 1938 m. fašistinių jėgų maištas.
Antrojo pasaulinio karo metu šalis laviravo tarp priešiškų jėgų ir tik 1942 m. rugpjūtį paskelbė karą Vokietijai ir Italijai, o 1945 m. birželį – Japonijai. Brazilija vienintelė iš Lotynų Amerikos šalių pasiuntė karius į karo veiksmų zoną (50 000 karių į Italiją).
Po karo sustiprėjus demokratiniams bruzdėjimams, 1945 m. G. Vargaso vyriausybė legalizavo politines partijas, paleisti politiniai kaliniai. Tais pačiais metais su JAV pagalba kariškiai įvykdė perversmą ir G. Vargasas nuverstas.
1946 m. prezidento rinkimus laimėjo E. G. Dutra, o 1951 m., pasinaudodamas tautinių sluoksnių nepasitenkinimu, prezidentu vėl išrinktas G. Vargasas. 1954 m. G. Vargasas nusižudė.
Nuo 1956 m. valdant prezidentams J. Kubitschekui de Oliveirai, paspartėjo automobilių, naftos perdirbimo, elektros energijos, cemento pramonės plėtra. Pradėta statyti nauja sostinė – Brazilija. Kitų prezidentų (J. Quadrosas, J, Goulartas) vykdyta ūkio plėtros politika didino visuomenės sluoksnių diferenciaciją, 1963 m. kilo visuotinis streikas, suaktyvėjo opozicija.
1964 m. kariškių perversmo metu nuverstas J. Goulartas, prezidentaujantys generolai panaikino socialines ir ekonomines lengvatas, pradėjo labiau kontroliuoti profsąjungas, persekiojo opoziciją. Legaliomis liko tik dvi naujos partijos – Nacionalinė atnaujinimo sąjunga (ARENA) ir Brazilijos demokratinis judėjimas (MDB). Paleistas kongresas, pritraukiamos užsienio investicijos, labai paspartėjo ūkio plėtra, sėkmingai vykdyta Amazonės įsisavinimo programa.
Didėjant visuomenės diferenciacijai, stiprėjo kairios jėgos. Po 1973 m. pasaulinės naftos krizės karinis valdymas pradėtas liberalizuoti, pradėtos politinės reformos. 1979 m. panaikinta dvipartinė sistema, cenzūra. Tais pačiais metais kitai naftos krizei sukėlus ūkio krizę, valdžia perduota civiliams 1985 m.
Demokratija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1985 m. Tancredo Neves buvo išrinktas prezidentu netiesioginiuose rinkimuose, bet mirė prieš duodamas priesaiką. Prezidentu tapo José Sarney, turėjęs eiti viceprezidento pareigas.
1988 m. priimta nauja konstitucija. Fernandas Koloras de Melo tapo pirmuoju tiesioginiu balsavimu išrinktu prezidentu po demokratijos atkūrimo 1989 m., nugalėjęs Luizą Inakijų Lulą. Pirmuosius prezidentavimo metus Koloras praleido kovodamas su hiperinfliacija, kuri kartais būdavo 25% per mėnesį.[1] Po Koloro apkaltos 1992 m. prezidentu tapo Itamaras Franko.
1994 m. spalio 3 d. prezidento rinkimuose Franko finansų ministras Fernandas Enrikė Kardosas vėl nugalėjo Luizą Inakijų Lulą. Jis tęsė neoliberalią Koloro politiką[2], vykdęs laisvos prekybos ir privatizavimo programas. Koloras pradėjo tokių valstybinių įmonių kaip Acesita, Embraer, Telebrás ir Companhia Vale do Rio Doce privatizavimą. Visų įmonių, išskyrus Acesita, privatizavimą užbaigė Kardosas. Jis buvo perrinktas 1998 m. ir vadovavo šaliai per tų metų finansinę krizę. 2000 m. jis paviešino karinius failus, susijusius su operacija Condor. Tai buvo JAV žvalgybų teroro ir žudymo operacija nukreipta prieš Pietų Amerikos kairiuosius. JAV talkininkavo kelios Pietų Amerikos diktatūros.
Neoliberalizmas nepanaikino ekonominės nelygybės. XX a. paskutiniame dešimtmetyje daugiau nei ketvirtadalis brazilų turėjo išgyventi už dolerį per dieną. Šios ekonominės aplinktbės padėjo 2002 m. prezidento rinkimuose laimėti Luizui Inakijui Lulai. Jam tapus prezidentu Brazilijos realas nuvertėjo, o Brazilijos investicijų reitingas nukrito. Lula pareiškė, kad socialinės permainos užtruks, ir tęsė Kardoso ekonominę politiką.[3] Realo vertė ir reitingas pakilo.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Fernando Henrique Cardoso“. Brazil: Five Centuries of Change online. Brown University Library. Nuoroda tikrinta 2020-08-04.
- ↑ "Tais políticas – iniciadas com a abertura do governo Collor – foram continuadas por Fernando Henrique Cardoso e Luiz Inácio Lula da Silva, segundo economistas e industriais ouvidos pela Folha" (portugalų k.). Tikrinta 2020-08-04.
- ↑ Lula segue política econômica de FHC, diz diretor do FMI (portugalų k.). Tikrinta 2020-08-04.
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]