Identitetas

Identitetas (lot. identitatis – „tapatybė“; tapatumas) – asmenybės vidinė vienovė, išgyvenama kaip savo paties Aš. Kaip viena iš esminių antropologijos sąvokų identitetas suprantamas ne tik kaip tapatinimasis, bet ir gretinamas su sąvoka kitoniškumas.

Pirmas tapatumo sąvoką psichologijoje pavartojo Zigmundas Froidas, aiškindamas, kaip vaikas perimą jam reikšmingų žmonių elgesį, prisiima moters arba vyro vaidmenį. Išsamiau tapatumo esmę atskleidė Erikas Eriksonas. Ego identitetas laikomas pagrindine jo psichologinės raidos teorijos sąvoka. Eriko Eriksono nuomone, žmogus ieško savo tapatumo visą gyvenimą, tačiau paauglystėje, dėl didelių fizinių bei kognityvinių pokyčių ir dėl būtinybės pasirinkti profesiją, tapatumo klausimai ypač išryškėja.

Eriko Eriksono ir J. Marcia nuomone, asmens tapatumas gali būti suteiktas arba sukonstruotas. Motina suteikia vaikui „vaiko“ vaidmenį, religinė bendruomenė suteikia tam tikrą vaidmenį savo nariui ir t. t. O tapatumą žmogus konstruoja, spręsdamas, kuo būti, prie kurios grupės šlietis, kokias vertybes pasirinkti. Toks tapatumas – sprendimo proceso padarinys. Prisiėmę tapatumą arba apsisprendę, asmenys įgyja vidinio vientisumo jausmą.

Tapatumo lygmenys

J. Marcia, plėtodamas Eriksono teoriją, išskyrė du svarbiausius tapatumo kriterijus: įsipareigojimą tam tikrai sričiai ir tapatumo alternatyvų tyrinėjimą. Pagal šių kriterijų buvimą ar nebuvimą J. Marcia skiria keturis asmens tapatumo lygmenis: neaiškus tapatumas, užsisklendimas, moratoriumas ir pasiektas tapatumas.

Neaiškus tapatumas – tyrinėtojai laiko tokius atvejus, kai asmuo nėra įsipareigojęs kokiai nors sričiai, nesvarsto ir neigia poreikį mąstyti apie savo asmeninius tikslus bei vertybes, nedaro jokių tvirtų sprendimų, kad įgyvendintu savo pasirinkimus. Jis nesirūpina savo gyvenimo kryptingumo apibrėžimu, jaučia negalįs savo padėties kontroliuoti. Jis neturi aiškaus savivaizdžio.

Užsisklendimas – tapatumo lygmuo, apibūdinamas, kaip įsipareigojimas kokiai nors sričiai, nesvarstant alternatyvų. Šioje būsenoje esantys žmonės įgyvendina tam tikrus tikslus ar vertybes, asmeniškai jų neapmąstydami. A. Vatermanas teigia, kad užsisklendimas dažniausiai būdingas ankstyvajai paauglystei, kai vaikas siekia tapatintis su vienu ar abiem tėvais. Tėvų tapatumas, jų siekiai perimami ir nesvarstant tampa savais. Šioje būsenoje žmogus siekia būti toks, kokį jį nori matyti aplinkiniai (J. Marcia ir kt. 1993).

Moratoriumas – pereinamoji būsena, būdinga žmonėms aktyviai kuriantiems savo tapatumą. Šią būseną išgyvenantys žmonės aktyviai tyrinėja alternatyvas, mėgindami rinktis kurią nors iš jų. Moratoriumo būsena mažiausiai stabili, kartais ji dar vadinama krize, nes siejasi su troškimu ką nors savo gyvenime pakeisti. A. Vatermano nuomone, iš neaiškaus tapatumo ir užsisklendimo būsenų pereiti į pasiektą tapatumą galima tik per moratoriumo būseną. Ši būsena negali trukti ilgai, nes užtrukus, auga nerimo lygis, susijęs su asmens tikslų, vertybių, įsitikinimų užbaigtumo stoka. Dėl didelio nerimo šis formavimasis gali sulėtėti.

Pasiektas tapatumas – būsena būdinga žmonėms, išgyvenusiems kritinį periodą ir po tam tikrų apmąstymų bei tyrinėjimų tvirtai apsisprendusiems. Apibūdindami šio tapatumo lygmens asmenis, J. Marcia ir S. Archer nurodo, kad jie yra rimtai apsvarstę skirtingas požiūrių ar įsitikinimų sistemas ir pasirinkę vieną, kuriai yra įsipareigoję. Tvirtas apsisprendimas ir tikrumas dėl savo pasirinkimo skiriasi nuo užsisklendimo lygmeniui būdingo nelankstumo ir teisuoliškumo. Šioje būsenoje esantys žmonės turi savo pasaulėžiūrą ir mažiau priklausomi nuo aplinkinių nuostatų. Šis lygmuo nereiškia tapatumo raidos pabaigos. Asmuo gali vėl pradėti svarstyti alternatyvas, jei ankstesni sprendimai pasirodo netinkami.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Socialinis identitetas

Socialiniuose moksluose identitetas reiškia asmens savęs priskyrimą tam tikrai grupei pagal jos specifinius požymius. Švedų mokslininko Eriksen žodžiais tariant identitetas tai „vidinis balsas, kuris sako 'tai yra tikrasis aš'“.

Nors identiteto sąvoka dažniausia naudojama vienaskaita, tačiau iš tikro identitetas, bent jau psichologine prasme, nėra vienalypis ir susideda iš įvairių kategorijų, kurioms žmogus save priskiria. Žmonės gali būti priskiriami arba patys save priskirti tautinėms, profesinėms, socialinėms - klasinėms, regioninėms arba vietinėms, partinėms-ideologinėms grupėms, identifikuoti save su valstybe, kasta, religine bendruomenė ir daugybe kitais požymiais sudarytų grupių. Kuri iš šių grupių žmogui yra svarbiausia priklauso nuo jo paties. Vieni save visų pirma priskiria, pvz., lietuviams, kiti – šachmatininkams. Atskiri identiteto elementai taip pat gali būti skirtingos svarbos, priklausomai nuo konteksto. Pvz., Lietuvoje esantis žmogus save labiau identifikuos su tam tikru miestu ar regionu, o išvykęs į užsienį – su Lietuva ar net Europa.

Nors kai kurie fiziologiniai bruožai kartais riboja identiteto kaitą, tačiau ji yra įmanoma, t. y. identitetas yra lemiamas socialinių, o ne fiziologinių veiksnių, todėl laikui bėgant gali keistis. Situacija, kai radikalių socialinių arba politinių pasikeitimų metu žmogus negali savęs identifikuoti su jokia socialine grupe, vadinama „identiteto krize“.

Kai kurios teorijos, pvz., rasizmas arba nacionalizmas išskiria atskirus identiteto elementus kaip esminius (pvz., rasinį arba tautinį identitetą) ar svarbesnius už kitus.

Identiteto formavimosi tyrimai parodė, kad žmonės lygindami save su kitų socialinių grupių nariais, bando kategorizuoti ir išskirti save iš kitų grupių. Šie diferenciacijos, kategorizacijos ir savęs vertinimo procesai aprašyti klasikiniuose „Tajfel“ eksperimentuose, naudojant dirbtines eksperimentines grupes, Tajfel vadintas „minimaliomis grupėmis“ (minimal groups).

Socialinio identiteto reikšmė padidėja pasikeitimų metu, t. y. socialinis identitetas tampa ypač svarbiu, kai jam iškyla grėsmė. Šie pasikeitimai gali būti susiję su migracija, demografinės situacijos pokyčiais, industrializacija ar kitais ekonominio pobūdžio pasikeitimais.

Tautinis identitetas ir jo kaita

Tautinio identiteto kaitos klausimu egzistuoja dvi griežtai priešingos pozicijos. Pagal vieną iš jų tautinis identitetas yra istoriškai nulemta asmens savybė, kurią jis įgauna gimdamas visam gyvenimui.

Dalis mokslininkų, pvz., Barth teigė, kad individai, esant palankioms aplinkybėms, gali keisti savo tautybę ir kartais tai daro, t. y. tautiškumas gali būti asmeninio pasirinkimo klausimas. Be to, tautinis identitetas nėra stabilus, o kintantis ir prisitaikantis priklausomai nuo susidūrimų su kitomis tautinėmis grupėmis ir jų identitetu. Pagal šią versiją, tautinis identitetas yra kolektyvinio pasirinkimo reikalas, istorinis projektas, kurį turi atnaujinti kiekviena karta atsižvelgdama į savo poreikius ir aplinkybes. Tautinis identitetas yra praeities pasirinkimų rezultatas ir gali būti asmens keičiamas.

Pagal tarpinį variantą tautinis identitetas yra ir nėra kolektyvinio pasirinkimo reikalas. Kiekviena karta gali laisvai apibrėžti savo tautinį identitetą, bet tai priklauso nuo paveldimų identiteto elementų ir dėl to kaita yra ribota. Bendruomenė nėra tabula rasė, todėl istoriškai išsivysčiusios struktūros išlieka laikui bėgant ir riboja galimus pasirinkimus. Pagal šį požiūrį teigti, kad kiekviena karta yra visiškai laisva iš naujo apibrėžti kas yra jos identitetas, priklausomai nuo poreikių nekreipia pakankami dėmesio į faktą, kad pats poreikių formulavimas ir tų poreikių siekimo būdų priimtinumas yra veikiamas paveldėtų struktūrų.

Konkrečios tautos identitetas paprastai remiasi tam tikrais aiškiai apibrėžtais bruožais, kurie leidžia tą tautą išskirti iš kitų. Tokiais bruožais gali būti kalba, pilietybė, religija ir kt. arba įvairūs jų deriniai.

Lietuvių tautinį identitetą daugiausiai nagrinėjo kultūros antropologas Virginijus Savukynas. Jis parodė, jog tautinis identitetas yra tampriai susijęs su tuo, kaip įsivaizduojamas „kitas“ - tautinės, religinės mažumos etc. Jis parodė, kad lenko įsivaizdavimas, jo stereotipai yra tampriai susijęs su lietuvių tautinio identiteto formavimusi. Dar XIX amžiaus viduryje lenkai buvo įsivaizduojami kaip „broliai“, egzistavo tegiamas nusiteikimas jų atžvilgiu. Tačiau jau XIX amžiaus pabaigoje atsiranda neigiamas lenko stereotipas. Tai susiję lietuvių nacionalizmu ir noru atsiriboti nuo visko, kas buvo lenkiška. Kaip teigia V. Savukynas, XIX amžiuje suformuoti neigiami stereotipai išliko iki šių dienų.

Naudoti šaltiniai

Bendravimo psichologija. Kauno Technologijos universitetas. Kaunas 2008