Vaikystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vaikai groja smuikais

Vaikystė – individo amžiaus tarpsnis tarp kūdikystės ir paauglystės, trunka iki prasideda lytinė branda.

Raidos psichologijos atstovai išskiria kelis vaikystės etapus:

  • Kūdikystė: iki 1 metų
  • Ankstyvoji vaikystė: 1–3 metai
  • Pirmoji vaikystė, ikimokyklinė vaikystė: 3–6 metai
  • Antroji vaikystė, ankstyvasis mokyklinis amžius: 7–12 metų

Po to prasideda paauglystės laikotarpis.[1]

Visam vaikystės periodui būdingas stiprus polinkis į pasaulio pažinimą, tobulėjimą, nuolatinį aktyvumą. Vaikystėje smegenų vykdomosios funkcijos intensyviai formuojasi todėl vaikai itin imlūs naujoms žinioms bei įgūdžiams, sparčiai mokosi, perima bei mėgina taikyti iš aplinkos gaunamą informaciją, ugdo elgsenos įgūdžius bendraudami bei per sąveiką su gamta. Vaikų įspūdžiai bei emocijos paprastai būna išreikšti stipriau, vidinis pasaulis sodresnis bei turtingesnis negu suaugusiųjų.

Vaiko organizmas taip pat sparčiai vystosi ir bręsta. Gyvensenos susiformavimui labai ryškią įtaką daro ankstyvosios ir pirmosios vaikystės tarpsnis. Šiuo periodu intensyviai formuojasi psichika, tikrovės suvokimas, kūno judesiai, kaupiama socialinė patirtis. Vaikams būdinga silpna nervų sistemos pusiausvyra, stiprus prisirišimas prie tėvų, mėginimas atkartoti kitų elgesį bei gyvenseną, ryškus atsakomybės perkėlimas į išorę.

Žaisdami vaikai įgyja supratimo bei žinių apie įvairius aplinkos reiškinius ir daiktus, žmones bei jų gyvenimą, formuoja atsaką į skirtingus aplinkos dirgiklius bei užduotis. [2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]