Helen Keller

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Helen Keller
Helen Keller
Gimė 1880 m. birželio 27 d. Taskambija, Alabama, JAV
Mirė 1968 m. birželio 1 d. (87 metai) Ystonas, Konektikutas, JAV
Profesija rašytoja, politinė aktyvistė, dėstytoja
Išsilavinimas Redklifo koledžas (bakalauras)
Parašas
Helen keller signature.svg

Helen Adams Keler (angl. Helen Adams Keller, 1880 m. birželio 27 d. – 1968 m. birželio 1 d.) – amerikiečių rašytoja, neįgaliųjų teisių gynėja, politinė aktyvistė ir dėstytoja.

Helen gimė Taskambijoje, Alabamoje. Tėvas pilietinio karo metu tarnavo karininku Konfederacijos armijoje. Turėjo du vyresnius brolius ir jaunėlę seserį. Dėl nenustatytos infekcijos, sukėlusios smegenų uždegimą, būdama devyniolikos mėnesių prarado regą ir klausą. Nuo to laiko ji bendraudavo sutartiniais gestais, kol septynerių sutiko savo pirmąją mokytoją ir gyvenimo kompanjonę Aną Sulivan, išmokiusią Helen kalbos, įskaitant skaitymą ir rašymą. Pirmųjų pamokų metu Sulivan mokė žodžių, nusakančių aplink esančių objektų, rašybos ant Keler delno. Ji taip pat išmoko kalbėti ir suprasti kitų žmonių kalbą Tadoma metodu. Sulaukusi aštuonerių pradėjo mokytis Perkinso aklųjų mokykloje, keturiolikos, lydima mokytojos Anos Sulivan, persikėlė į Niujorką, kur mokėsi kurčiųjų mokykloje. 1898 m. grįžo į Masačusetsą, kur mokėsi Kembridžo jaunųjų ledi mokykloje. Įgijusi vidurinį išsilavinimą įstojo į Harvardo universitetui priklausantį Redklifo koledžą ir tapo pirmuoju kurčiuoju ir neregiu žmogumi, įgijusiu bakalauro diplomą. Rašytojo Marko Tveno dėka, susipažino su magnatu Henriu Rodžersu, apmokėjusiu Helen studijas.[1] Nuo 1924 m. iki 1968 m. dirbo Amerikos neregių fonde (angl. American Foundation for the Blind). Skaitė paskaitas, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose, kuriuose buvo svarstomos problemos, su kuriomis susiduria aklieji. Įkūrė Helenos Keler labdaros aklųjų organizaciją. Taipogi per šį laikotarpį jį apkeliavo Jungtines Amerikos Valstijas ir aplankė 35 užsienio valstybes, kurių metu agituodavo už neregių teises. Savo kelionėse sutiko tokias asmenybes kaip Vinstoną Čerčilį, Džavaharlalą Nehru ir Goldą Meir.[2]

Nepaisant savo negalių, Keler yra išleidusi 14 knygų ir parašiusi šimtus kalbų ir esė įvairiausiomis temomis – nuo gyvūnų iki Gandžio.[3] Keler agitavo už neįgaliųjų teises, už rinkimų teises moterims, darbo teises ir pasaulio taiką. 1909 m. įstojo į Amerikos socialistų partiją ir buvo jos aktyvi narė iki 1921 m. Palaikė Nacionalinės asociacijos už spalvotųjų pažangą idėjas, buvo viena iš Amerikos pilietinių laisvių sąjungos steigėjų. 1933 m. jos knygos „Kaip aš tapau socialiste“ buvo sudegintos nacių jaunimo Vokietijoje. Reaguodama į tai ji parašė atvirą laišką Vokietijos studentų atstovybei, kuriame pasmerkė cenzūrą ir išankstinį nusistatymą.

Keler ir Sulivan istoriją išgarsino 1903 metais parašyta Keler autobiografija pavadinimu „Mano gyvenimo istorija“ (angl. The Story of My Life) ir remiantis knyga pastatyta kino juosta „Sukūrusi stebuklą“ (angl. The Miracle Worker). Jai suteikti Templio, Harvardo, Glazgo, Berlyno, Delio ir Vitvatersrando universitetų garbės daktarės vardai.

2021 m. į lietuvių kalbą išversta Lorenos A. Hičkok knyga „Helenos Keler istorija“.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jos gimimo vietoje dabar įrengtas muziejus[4], remiantis kasmet vykstančią „Helen Keler dieną“. Birželio 27-oji, Helen gimimo diena, yra minima kaip Helen Keler diena Pensilvanijoje, o šimto metų sukaktuvių proga buvo pripažinta ir JAV prezidento Džimo Karterio paskelbta kaip atmintina diena.

Keler vardas 1971 metais buvo įrašytas Alabamos moterų šlovės salėje, o 2015 m. buvo vienas iš dvylikos vardų, įrašytų Alabamos rašytojų šlovės salėje.[5]

Po Helen mirties pastatyta nemažai biustų ir skulptūrų (JAV ir Japonijoje) šiai asmenybei atminti. Taip pat JAV buvo išleisti atminimo medaliai su Helen Keler atvaizdu. Jos vardu pavadinta ligoninė Alabamoje, mokykla Indijoje vaikams, turintiems klausos negalią. Helen Keler vardu pavadintos gatvės JAV miestuose, Ciuriche (Šveicarija), Chetafėje (Ispanija), Lode (Izraelis), Lisabonoje (Portugalija) ir Kane (Prancūzija). Taip pat pašto ženklai su jos atvaizdu leisti JAV, Indijoje, Ispanijoje, Japonijoje, Liberijoje, Nikaragvoje ir kitose šalyse.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rašytoja išleido 14 knygų. Taip pat skaičiuojama, kad buvo parašiusi 475 straipsnius ir esė. Išleistų knygų sąrašas:

  • „Mano gyvenimo istorija“ (angl. The Story of My Life, 1903 m., išversta į 50 pasaulio kalbų)
  • „Optimizmas“ (angl. Optimism, 1903 m.)
  • „Pasaulis, kuriame gyvenu“ (angl. The World I Live In, 1908 m.)
  • „Akmeninės sienos daina“ (angl. The Song of the Stone Wall, 1910 m.)
  • „Iš tamsos“ (angl. Out of the Dark, a series of essays on socialism, 1913 m.)
  • „Mano religija“ (angl. My Religion, 1927 m.)
  • „Upės vidurys“ (angl. Midstream: My Later Life, 1929 m.)
  • „Taika vakarėjant“ (angl. Peace at Eventide, 1932 m.)
  • „Helen Keler Škotijoje“ angl. Helen Keller in Scotland, 1933 m.)
  • „Helen Keler žurnalas“ (angl. Helen Keller’s Journal, 1938 m.)
  • „Leiskime sau tikėti“ (angl. Let Us Have Faith, 1941 m.)
  • „Mokytoja En Salivan Meisi“ angl. Teacher, Anne Sullivan Macy, 1955 m.)
  • „Atviros durys“ (angl. The Open Door, 1957 m.)
  • „Helen Keler: jos socialistinės pažiūros“ (angl. Her Socialist Years, 1967 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Helen Keler įvaizdis kultūros pavelde (Šiaulių kraštas)
  2. "Helen Keller Biography" Archyvuota kopija 2017 m. liepos 25 d iš Wayback Machine projekto.. Amerikos neregių fondas (AFB.org). Tikrinta 2020 m. kovo 31 d.
  3. „Speeches, Helen Keller Archive at the American Foundation for the Blind“. Suarchyvuotas originalas 2021 m. gruodžio 18 d. Nuoroda tikrinta 2020 m. gruodžio 23 d. 
  4. „Helen Keller Birthplace“. Helen Keller Birthplace Foundation, Inc. Suarchyvuotas originalas 2011 m. vasario 22 d. Nuoroda tikrinta 2005 m. sausio 13 d. 
  5. „Harper Lee Among Inaugural Inductees Into Alabama Writers Hall of Fame“. The Huffington Post. 2015 m. birželio 8 d. Suarchyvuotas originalas 2015 m. gruodžio 4 d. Nuoroda tikrinta 2016 m. kovo 15 d. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]