Harisas (košė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Harisas: žinios, įgūdžiai ir praktikos
Nematerialusis pasaulio paveldas

Harisas
Vieta Saudo Arabijos vėliava Saudo Arabija, Omano vėliava Omanas, Jungtinių Arabų Emyratų vėliava Jungtiniai Arabų Emyratai
Regionas** ARB
Įrašas 2023
Nuorodos
Nuoroda
Vikiteka: Harisas (košė)Vikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Harisas (arab. هريس), dar žinomas kaip džarišas – šventinis patiekalas, košės atmaina plačiai naudojama arabų virtuvėje, ypač arabų pasaulio rytiniame areale (Persijos įlankos šalys, Irakas, Libanas). Jis gaminamas kvietines kruopas verdant kartu su mėsa, ir pagardinant įvairiais prieskoniais.

Saudo Arabijos, Omano ir Jungtinių Arabų Emyratų hariso tradicija 2023 m. įrašyta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą. Šiose šalyse harisas yra išlaikęs pirmines formas, jis minimas įvairiuose pasakojimuose, poezijoje. Jo gaminimo praktikos perduodamos iš motinų dukroms, harisas yra tiekiamas namuose svečiams (kaip vaišingumo išraiška), taip pat maitinimo įstaigose[1].

Gamyba ir patiekimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadinimas kildinamas iš arabiško veiksmažodžio harasa arab. هَرَسَ, reiškiančio „grūsti“, „smulkinti“, „trinti“. Ruošiant šį patiekalą, kviečių krupos (pilni grūdai) yra išvėtomos, plaunamos ir mirkomos per naktį, o paskui verdamos dideliame puode, vandenyje kartu su mėsa, sviestu ar taukais. Po to puodas užkasamas į žemę, kad kviečiai išsitroškintų. Gauta košė yra sugrūdama piesta, pagardinama prieskoniais. Pagardai įvairuoja priklausomai nuo šalies ir regiono. Dažniausiai ji gardinama skaidrintu sviestu ghi.

Dažniausiai harisas verdamas dideliais kiekiais, visai bendruomenei švenčių metu, valgomas irgi kelių žmonių iš vieno indo, naudojant du pirštus ir priklaupus ant vieno kelio. Nors gali būti patiekiamas įvairiomis progomis (pvz. penktadieniais, kurie musulmonų pasaulyje yra šventinės dienos), ypač mėgstamas per didžiąsias šventes, piligrimystės laikotarpius. Sunitų musulmonų jis valgomas per Ramadaną, o šiitų – Ašūros dieną[2].

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji hariso paminėjimai yra iš VII a. arabų kulinarinės knygos Kitab Al-Tabikh[3]. Vėliau jis buvo minimas įvairiuose X ir XIII a. kulinariniuose tekstuose.

Hariso tradicija iš Arabijos pusiasalio buvo perduota į aplinkines tautas. Iš hariso yra kildinamas tiurkų tautų keškekas, egiptiečų frika, Rytų Afrikos boko boko, Irano kalnyno halimas, Indijos musulmonų khičra ir kiti.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Harees dish: know-how, skills, and practices
  2. Welcome to Abu Dhabi – Emirati Cuisine". Archived from the original on 2010-11-29. Retrieved 2010-11-07.
  3. Ibn al-Karīm, Muḥammad ibn al-Ḥasan, and Charles Perry. A Baghdad Cookery Book : the Book of Dishes, 127 (Kitāb Al-Ṭabīkh), (Totnes, UK: Prospect, 2005), 72.