Al Sadu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Al Sadu, tradiciniai audimo įgūdžiai Jungtiniuose Arabų Emyratuose
Nematerialusis pasaulio paveldas

Bedouin women weaving LOC matpc.12968.jpg
Beduinės audžia (apie 1946 m.)
Vieta Jungtiniai Arabų Emyratai
Regionas** ARB
Įrašas 2011
Pavojuje Taip
Nuorodos
UNESCO-ICH-blue.svg Nuoroda
Commons-logo.svg Vikiteka: Al SaduVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.
Tradicinis al Sadu audimas
Nematerialusis pasaulio paveldas

Beer Sheva Bedouin Market 17.jpg
Beduinės parduodančios audinius Beer Ševos turguje
Vieta Saudo Arabija, Kuveitas
Regionas** ARB
Įrašas 2020
Nuorodos
UNESCO-ICH-blue.svg Nuoroda
Commons-logo.svg Vikiteka: Al SaduVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Al Sadu (arab. سدو = sadu) – tradicinė rankinio audimo technika, paplitusi arabų beduinų bendruomenėse Arabijos pusiasalyje.

Šiuo terminu yra vadinami visi beduinų išausti audiniai. Pats terminas arabų kalba reiškia audimą horizontaliomis rankinėmis staklėmis.

Klajokliai beduinai tradiciškai patys apsirūpindavo audiniais, ir audimas buvo vienas iš kasdieninių amatų, turintis labai ilgą istoriją. Juo dažniausiai užsiima moterys. Audiniams naudojamos tik natūralios medžiagos, o pats procesas yra visiškai rankinis, atliekamas vertikaliomis staklėmis. Audžiant naudojami raštai yra unikalūs, atspindintys gentinę priklausomybę ir turintys išvystytą ornamentinę simboliką[1].

Dėl savo svarbos al sadu buvo pripažintas kaip Nematerialusis pasaulio paveldas arabų šalyse: JAE, Saudo Arabijoje ir Kuveite. 2011 m. JAE jis buvo pripažintas kaip nykstantis paveldas, reikalaujantis ypatingos apsaugos.

Austi daiktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradiciniais audiniais puošta siena Saudo Arabijoje

Labai ribotais ištekliais gyvenančiose dykumų klajoklių bendruomenėse tekstilė yra vienas iš svarbiausių daiktų tradicinėje beduinų buityje. Kadangi beduinai gyvena palapinėse ( beit al Sha’ar), joms naudojamas šiurkštus tamsus audeklas, dažniausiai išaustas iš ožkos ir kupranugario vilnos. Ryškiais ir dekoruotais audiniais (shajarah) yra puošiamas palapinių interjeras, audiniais apklojami pagrindiniai baldai, klojamos susirinkimų (madžlisų) palapinių grindys. Šiems dekoratyviams audiniams naudojama kupranugarių ir avių vilna. Ypač dekoratyvi yra pertvara atskirianti palapinės vyrų ir moterų puses (gata), kuri laikoma labiausiai reprezentuojančia palapinės dalimi. Jai audėjos skiria didžiausią dėmesį.[2].

Taip pat labai svarbūs austi daiktai buvo įvairūs nešimui skirti maišai, skirti kabinti prie kupranugarių: khurj, hawdaj, danadish ir kiti. Jie taip pat gausiai dekoruojami. Audžiami buvo ir kupranugarių apynasriai bei įvairios paskirties juostos, kuriomis nešuliai tvirtinami.

Technika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Audimui yra renkama beduinų auginamų gyvulių (kupranugarių, avių ir ožkų) vilna. Kirpimu užsiima vyrai. Kupranugarių vilna paprastai paliekama nedažyta, panaudojant skirtingas natūralias jos spalvas. Avių ir ožkų vilna dažniausiai yra dažoma ryškiais dažais, tar kurių vyrauja balta, raudona, mėlyna spalvos. Visi pigmentai išgaunami iš natūralių dykumose sutinkamų medžiagų, o kupranugarių šlapimas naudojamas gaminant dažus kaip fiksatorius, leidžiantis paryškinti spalvas[3].

Vilna yra verpiama specialiu rankiniu prietaisu mighzal, o po to siūlai naudojami audimui horizontaliomis staklėmis. Verpdamos ir ausdamos moterys dažniausiai renkasi grupėmis, o darbo metu šnekasi, dainuoja, deklamuoja. Į procesą įtraukiamos jaunos merginos, kurios padeda daryti pagalbinius darbus. Audžiant išgaunami įvairūs raštai.

Tekstilės ornamentai atspindi schematizuotai atvaizduojamą aplinką, o kartais reiškia ir abstrakčias idėjas. Per apskritimus, zigzagus, trikampius, rombus gali būti reiškiamos tokios sąvokos, kaip smėlis, gyvatė, datulių krūva, vandens telkinys ir pan. Pasitaiko ir stilizuotų žmogaus, kupranugario, kavos virdulio motyvų. Tarp ornamentų įpinami ir gentinės priklausomybės ženklai wasm, kurie rodo ir daikto priklausomybę, ir autorystę[4].

Išsaugojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Al sadu tradicija yra išlikusi arp Arabijos pusiasalio beduinų genčių, nors kai kur ji yra nykstanti ar prie išnykimo ribos. Keičiantis gyvenimo būdui vis daugiau daiktų galima įsigyti, ir vis mažiau linkstama gaminti patiems. Todėl visose dabarties bendruomenėse šis audimas yra tapęs daugiau pomėgiu, nei būtinybe. Tokiose šalyse kaip Jungtiniai Arabų Emyratai dėl naftos bumo dauguma beduinų persikėlė į miestus ir visiškai pakeitė savo gyvenseną.

Šiuo audimu užsiima vyresnės moterys, kurios stengiasi perduoti įgūdžius ir žinias jaunesnei kartai. Dažnai tradicijos perėmimas vyksta šeimoje[5].

Prie šio amato išsaugojimo prisideda ir įvairios iniciatyvos. Pvz. 1978 m. Kuveite kilo inciatyva išsaugoti šią senovinę meno formą, o 1991 m. įkurtas tam skirtas kooperatyvas. Šiuo metu Kuveito sostinėje yra įsikūrę Al Sadu namai (Beit al Sadu), kurie veikia kaip amatų centras. Čia yra muziejus, galerija, o vykstančių edukacijų dėka siekiama išlakyti audimo tradiciją ir perduoti ją jaunesniajai kartai.[6]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. UNESCO oficialus aprašymas
  2. Keireine Canavan and Ali Alnajadar. "The association between Bedouin Al - Sadu weaving and the camel" (PDF). School of Oriental and African Studies. Retrieved 18 May 2016.
  3. Keireine Canavan and Ali Alnajadar. "The association between Bedouin Al - Sadu weaving and the camel" (PDF). School of Oriental and African Studies. Retrieved 18 May 2016.
  4. Keireine Canavan and Ali Alnajadar. "The association between Bedouin Al - Sadu weaving and the camel" (PDF). School of Oriental and African Studies. Retrieved 18 May 2016.
  5. UNESCO oficialus aprašymas
  6. "Beit Al Sadu". Beit Al Sadu. Archived from the original on 23 April 2016. Retrieved 18 May 2016.

Papildomam skaitymui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Keireine Canavan and Ali Alnajadar. "The association between Bedouin Al - Sadu weaving and the camel" (PDF). School of Oriental and African Studies. Retrieved 18 May 2016.
  • Al Sabah, Altaf Salem Al Ali. 2001. Kuwait Traditions. Creative Expressions of a Culture.Al Sadu Weaving Cooperative Society, Kuwait. ISBN: 99906-604-1-7.
  • Al Sabah, A. 2006. Ibjad: Ornate Tent Dividers and Weavings of the Kuwait Desert. Al-Assriya Printing Press Pubs., Kuwait. ISBN: 99906-83-51-4
  • Crichton, Anne-Rhona. 1989. Al Sadu. The Techniques of Bedouin Weaving. Al Sadu, Kuwait.
  • Dickson, H.R.P. 1983. The Arab of the Desert. 3rd edition, rev. & abridged. George & Allen & Unwin (Pubs) Ltd. ISBN: 0-04-953010-0
  • Hilden, Joy May. 2010. Bedouin Weaving of Saudi Arabia and Its Neighbours. Arabian Publishing, London. ISBN: 978-0-95588940.
  • Keohane, Alan. 1994. Bedouin. Nomads of the Desert. Kyle Cathie Ltd., London. ISBN: 1-85626-342-8.