Vaisiakūnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vaisiakūnio dalys: 1. Kepurėlė, 2. Apvalkalo liekanos, 3. Šydas, 4-5. Kotas, 6. Išnara

Vaisiakūnis – paviršinė grybo grybiena, kurią sudaro kepurėlė ir kotas.

Vaisiakūniai būna įvairių formų – ausies, kanopos, taurelės, rutulio, vėduoklės ir kt. Jie formuojasi iš vegetatyvinės grybienos.

Vaisiakūnis sudarytas iš gausiai išsišakojusių ir susipynusių hifų, kurie šiek tiek primena aukštesniųjų augalų audinius, tačiau su jais nieko bendro neturi. Vaisiakūnių hifų ląstelės skiriasi ilgiu, pločiu, forma, jų sienelės nevienodo storio.

Vaisiakūnis sudarytas iš kelių audinių. Dengiamasis audinys apsaugo vaisiakūnį nuo mechaninių pažeidimų, nuo saulės, lietaus ir vėjo. Šio audinio hifai storesni ir susipynę. Vidinė vaisiakūnio dalis sudaryta iš jungiamojo audinio, kurio hifai storasieniai ir išsidėstę puriai. Jie aprūpina išorinę grybieną maisto medžiagomis.

Vaisiakūnių gyvenimas trumpas, tačiau labai svarbi biologinė paskirtis – suformuoti ir išsėti sporas. Grybų vaisiakūniai yra jų dauginimosi organai. Vegetatyvinė grybiena vaisiakūnių užuomazgas formuoja ne kasmet, dažniausiai kas antri-treti, o kartais ir kas penkti ar septinti metai. Vaisiakūnis geromis sąlygomis greitai auga. Per parą raudonviršio ar baravyko kepurėlė užauga nuo 1,5 iki 5 cm skersmens. Vegetatyvinė grybiena pradeda augti anksti pavasarį, tačiau tik po kelių mėnesių užsimezga vaisiakūniai, kurie išauga skirtingu laiku. Sporoms susiformavus, subrendus ir išsisėjus, vaisiakūniai, atlikę pagrindinę gyvenimo funkciją, suglemba ir žūva.

Vaisiakūnio sudėtinės dalys[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kepurėlė
    • Trama – vaisiakūnio sterilioji, nevaisingoji dalis, esanti po kepurėlės luobele. Kartais vadinama mėsa. Ji sudaryta iš įvairaus skersmens plonasienių ir storasienių, standžiau ar puriau susipynusių hifų. Pagal tai, kaip hifai susipynę, trama gali būti minkšta, kieta, trapi, tampri, puri, sausa, sultinga. Be to, atskirų rūšių trama skiriasi spalva, kvapu, skoniu.
Lakštelinis himenoforas
Vamzdelinis himenoforas
    • Himenoforas – svarbiausia kepurėlės dalis. Jo paviršiuje yra vaisinis sluoksnis, gaminantis sporas. Himenoforas būna trijų tipų: lakštelinis (nuo centrinės kepurėlės dalies link kraštų lakšteliai eina spinduliškai, pvz., piengrybiai, ūmėdės, baltikai ir kt. Vamzdelinis sudarytas iš daugybės smulkių vamzdelių, kurie glaudžiai tarp savęs suaugę šonais, pvz., baravyko, lepšės, raudonviršio. Kai kurių papėdgrybių himenoforas sudarytas iš minkštų, trapių, lengvai nusitrinančių dyglelių. Toks himenoforas vadinamas dygliniu.
    • Himenis - himenoforo paviršius padengtas vaisiniu sluoksniu – himeniu, kuriame užauga ir subręsta sporos, todėl jis yra svarbiausia vaisiakūnio dalis.
  • Kotas – tvirtesnis nei kepurėlė, jo hifai storesnėmis sienelėmis, standžiai susipynę. Daugelio grybų kotai būna tuščiaviduriai ir jie žymiai stipresni už pilnavidurius. Grybo kotas gali būti tiesus, kreivas, vienodo storumo arba į pagrindą nusmailėjęs.
  • Apvalkalasmusmirės gležnas vaisiakūnis iš pradžių būna apgaubtas minkšta plėvelė – apvalkalu, kuris apsaugo nuo nepalankių sąlygų. Vaisiakūniui augant apvalkalas plyšta ir atskiros jo dalys lieka ant koto pagrindo ir ant kepurėlės paviršiaus.
  • Išnara – apatinė dalis, apgaubusi sustorėjusį koto pagrindą. Ji būdinga musmirėms.
  • Šydas – plėvelė, jungianti koto viršutinę dalį su kepurėlės kraštais. Kepurėlei augant platyn, šydas atitrūksta nuo kepurėlės krašto ir lieka kaboti ant koto rinkio pavidalu. Šydas būdingas musmirėms, žvynabudėms, skujagalvėms, kazlėkams ir kt.
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.