Gražutė Šlapelytė-Sirutienė
Gražutė Marija Šlapelytė-Sirutienė (1909 m. lapkričio 29 d. Vilniuje – 2009 m. sausio 5 d. Santa Monikoje, Kalifornija) – Lietuvos pedagogė, kalbininkė, JAV lietuvių visuomenės veikėja.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tėvai visuomenės veikėjai Jurgis Šlapelis (1876–1941 m.) ir Marija Šlapelienė (1880–1977 m.), krikštatėvis Jonas Basanavičius. Sesuo teisininkė Laimutė Elena Šlapelytė-Graužinienė (1906–1988 m.), broliai Jurgis (mirė vaikystėje) ir architektas Skaistutis (1919–1961).
Gražutė 1927 m. Vilniuje lenkų okupacijos metu baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1937 m. Vilniaus universitete įgijo filosofijos ir lenkų bei lietuvių filologijos diplomą.
1932 m. mokytojavo Švenčionių gimnazijoje, 1933–1937 m. Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos geografiją. Nuo 1939 m. dirbo Lituanistikos institute Kaune ir Vilniuje. 1942 m. Vilniuje ištekėjo už Aloyzo Siručio (1910–1990 m.). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. atvyko į JAV, tarnavo banke ir dalyvavo visuomeninėje lietuvių veikloje. 1950 m. su kitais įsteigė Vilniaus krašto lietuvių sąjungą ir aktyviai veikė joje. Vėliau dirbo Čikagos lietuvių kalbos draugijos veikloje, tvarkė draugijos lietuvių kalba rengiamas radijo valandėles, bendradarbiavo periodikoje. JAV lietuvių žurnalistų sąjungos narė.
Jos rašiniai spaudoje pasirodė dar studijų metais. Lietuvoje rašė žurnalui „Vilniaus šviesa“, po 1945 m. – Vokietijos periodiniams leidiniams „Žiburiai“, „Moterų žodis“, „Tėvynės sargas“. Vilniaus krašto temomis rašė JAV leidiniams „Draugas“, „Aidai“, „Akiračiai“, „Karys“, „Skautų aidas“, „Moteris“ ir kt. Devintojo dešimtmečio pradžioje talkino Broniui Kvikliui, rengusiam Lietuvos bažnyčių Vilniaus arkivyskupijos du pagrindinius tomus.
Jos skatinimu ir lėšomis 2000 m. Vilniuje Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas išleido prof. Vlado Žuko veikalą „Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas Vilniuje“. Marijos ir Jurgio Šlapelių sukauptą, Vilniaus kultūriniam palikimui reikšmingą archyvinę medžiagą dokumentavo kitoje V. Žuko knygoje „Marijos ir Jurgio Šlapelių archyvas“ (2006 m.). Taip pat ji parėmė J. ir M. Šlapelių biografijoms skirto Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio 2004 m. sukurto dokumentinio filmo „Ištikimi lietuviškam žodžiui“ leidybą. Ji taip pat rėmė lietuvių spaudą JAV ir Europoje, parapijas ir vienuolynus, JAV lietuvių bendruomenės veiklą, Bendrąjį Amerikos lietuvių fondą, Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, Šv. Kazimiero akademiją Romoje ir kitas lietuvių visuomeninės, religinės veiklos sritis.[1]
Atgavusi senamiestyje nacionalizuotą savo tėvų namą (Pilies g. 40), jį padovanojo Vilniaus miestui ir jame įkūrė savivaldybės žinioje veikiantį Marijos ir Jurgio Šlapelių vardo muziejų. Po motinos mirties Vilniaus universiteto bibliotekai perleido tėvų sukauptą archyvą ir biblioteką, o Lietuvių kalbos institutui – tėvo per dešimtmečius rinktą medžiagą žodynams.[2]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vilnijos atgarsiai, straipsnių rinkinys, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004 m. ISBN 5-420-01538-2
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ G. Šlapelytė-Sirutienė minės iškilią sukaktį. Mokslo Lietuva. 2008 m. lapkričio 20 d. Nr. 20 (398) Archyvuota kopija 2009-02-10 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kodėl nerastas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Mokslo Lietuva. 2007 m. kovo 1-14 d. Nr. 5 (361) Archyvuota kopija 2009-02-16 iš Wayback Machine projekto.