Gabriel García Márquez

Gabriel García Márquez

Gimė	1927 m. kovo 6 d. Arakataka, Kolumbija
Mirė	2014 m. balandžio 17 d. (87 metai) Meksika, Meksika

Žymūs apdovanojimai
1982 m. Nobelio literatūros premija

Vikiteka	Gabriel García Márquez
Parašas

Gabriel José de la Concordia García Márquez (1927 m. kovo 6 d. Arakatakoje - 2014 m. balandžio 17 d.) – Kolumbijos rašytojas prozaikas, žurnalistas, leidėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1982 m.).^[1]

Gyvenimas ir kūryba

Gabriel José García Márquez gimė 1927 m. kovo 6 d., Arakatakoje, Magdalenos departamente, Šiaurės Kolumbijoje, telegrafininko Gabriel Eligio García ir Luisa Santiaga Márquez Iguarán šeimoje. Iki 8 metų gyveno savo senelio iš motinos pusės, pulkininko, 1899–1903 m. pilietinio karo dalyvio, generolo Nicolás Ricardo Márquez Mejía namuose. Būsimojo rašytojo pasakojimo stiliui didžiulę įtaką turėjo vaikystės aplinka ir jo močiutė Tranquilina Iguarán Cotes.

1940–1942 m. Gabriel José García Márquez lankė jėzuitų gimnaziją Sipakire, 30 km į šiaurę nuo Bogotos. Nuo 1943 m. tęsė mokslus nacionaliniame Sikapiro koledže. 1946 m. tėvų valia įstojo į Bogotos nacionalinį universitetą, teisės studijas. 1947 m. laikraštyje „El Espectador“ („Stebėtojas“) paskelbtas pirmasis rašytojo apsakymas „Trečiasis susitaikymas“, parašytas Kafkos stiliumi. 1948 m. pavasarį, prasidėjus neramumams ir pilietiniam karui šalyje, rašytojas išvyko iš sostinės ir tęsė studijas Kartachenos universitete, įsidarbino Kartachenos laikraštyje „El Universal“. Taip García Márquez išmainė teisę į žurnalistiką.

Nuo 1954 m. dirbo „El Espectador“ laikraštyje, rašė nedidelius straipsnius ir filmų recenzijas. 1955 m. parašė seriją straipsnių apie kolumbietį jūrininką, kuris 10 dienų išgyveno vienas jūroje. Vėliau iš šių žurnalistinių ataskaitų gimė apsakymas „Pasakojimas apie katastrofą patyrusio laivo jūreivį“. 1955 m. kaip laikraščio korespondentas buvo siunčiamas į Europą (Italiją, Lenkiją, Prancūziją), Venesuelą, JAV. Jam išvykus, Bogotoje už draugų surinktas lėšas išleista pirmoji rašytojo knyga „Kritę lapai“.

1956 m. Kolumbijos diktatorius generolas Rochas Pinilla uždarė „El Espectador“ („Stebėtoją“). García Márquez apsistojo Paryžiuje, dirbo keliems laikraščiams, užsiėmė kūryba („Niekas nerašo pulkininkui“, 1957 m.), keliavo po socialistinę Europą. Vėliau parašė „90 dienų už geležinės uždangos“. 1957 m., pasitraukus iš valdžios Rochasui Piniljai, García Márquez apsistojo Karakase ir bendradarbiavo su „Momento“ žurnalu, vedė Mercedes Barcha (Mersedes Barča), rašė keletui žurnalų ir kūrė apsakymus iš „Didžiosios Mamos laidotuvių“.

1959 m. pradėjo rengti reportažus iš Havanos, netrukus įsteigė Prensa Latina – Kubos naujienų agentūrą. Dirbo šiai agentūrai Kolumbijoje, Kuboje ir Niujorke. Tuo pačiu metu rašo noveles ir kino scenarijus. 1961 m. persikelė į Meksiką ir paskelbė novelę „Niekas nerašo pulkininkui“. 1962–1965 m. García Márquez Mechike leido žurnalą ir rašė filmų scenarijus. Romanas „Negera valanda“ (La mala hora) pelnė „Esso“ premiją Kolumbijoje, bet išspausdintas variantas buvo blogai suredaguotas, ir Márquez jos atsisakė. Tais pačiais metais jis publikavo apsakymų rinkinį „Didžiosios Mamos laidotuvės“. 1965 m. pradėjo rašyti romaną „Šimtas metų vienatvės“ (Cien años de soledad). Šis kūrinys 1967 m. išleistas keliomis kalbomis ir pelnė rašytojui daugybę tarptautinių apdovanojimų.

1967 m. rašytojas persikėlė į Barseloną. Jam suteiktas Niujorko Kolumbijos universiteto garbės vardas. 1972 m. jis publikavo „Neįtikėtina ir liūdna istorija apie nekaltąją Eréndirą ir jos kietaširdę senelę“. 1974 m. Bogotoje įsteigė kairiųjų laikraštį „Alternatyva“, 1975 m. išspausdino „Patriarcho rudenį“. Nuo 1975 m. García Márquez gyveno Bogotoje ir Mechike, užsiimė politika, padėjo įsteigti Kolumbijos partiją „Firmes“, įkūrė HABEAS – organizaciją, kuri turi padėti politiniams kaliniams, rašė scenarijus. 1980–1984 m. rašė savaitines apžvalgas keliems tarptautinias laikraščiams.

1981 m. rašytojas gavo Prancūzų garbės legiono apdovanojimą. Paskelbtas romanas „Vienos mirties istorija, apie kurią visi žinojo iš anksto“.

1982 m. Garciá Márquez įteikta Nobelio premija literatūros srityje. Rašytojas paskelbė „Guavos aromatą“, pokalbius su savo draugu Plinio Apuleyo Mendoza, parašė „Viva Sandino“ („Tegyvuoja Sandino“) – pjesę apie revoliuciją Nikaragvoje. 1985 m. paskelbė romaną „Meilė choleros metu“, 1989 „Generolas savo labirinte“, 1992 rinkinį „Keisti piligrimai“, 1994 „Meilė ir kiti demonai“, 1996 „Pagrobimo naujienos“. 1989 m. rašytojui nustatytas plaučių vėžys. 1992 m. po operacijos liga buvo pristabdyta, tačiau problemos su sveikata tęsėsi.

1999 m. Garciá Márquez įsigijo Kolumbijos savaitinį žurnalą „Cambio“. Tais pačiais metais gydytojai rašytojui nustatė limfomą. Rašytojas ilgai gydėsi Meksike ir JAV. 2001 m. paskelbė memuarus „Vivir para contarla“, arba „Gyventi, kad tai pasakytum“.

2004 m. pardavė romano „Meilės choleros metu“ ekranizacijos teises Holivudo kompanijai „Stone Village Pictures“. Filmo biudžetas siekė 40 mln. dolerių. Filmuota 2006 m. Kartachenoje, Kolumbijos Karibų jūros pakrantėje.

2014 m. balandžio 17 d. mirė Meksikos sostinėje, Meksike.

Bibliografija

Romanai

1959 m. Negera valanda (isp. La mala hora)
1967 Šimtas metų vienatvės (isp. Cien años de soledad)
1975 Patriarcho ruduo (isp. El otoño del patriarca)
1981 Cronica de una muerte anunciada
1985 Meilė choleros metu (isp. El amor en los tiempos del cólera)
1989 El general en su laberinto
2004 Memoria de mis putas tristes

Šaltiniai

↑ Bronius Dovydaitis. Garcia Marquez Gabriel (Gabrielis Garsija Markesas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 419 psl.