Camilo José Cela

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Camilo José Cela

Camilo Jose Cela (Kamilas Chose Sela, 1916 m. gegužės 11 d. – 2002 m. sausio 17 d.) – ispanų karališkosios akademijos narys, 1989 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasibaigus pilietiniam karui 1939 m. jis nenorėjo tęsti studijų ir įsidarbino tekstilės pramonės biure. Čia jis pradėjo rašyti savo pirmą romaną „Paskualio Duartės šeima“, kuris buvo išleistas 1942 m. Cela tapo cenzoriumi Franko Ispanijoje 1943 m.[1] Ironiška, kad jo paties romanas „Avilys“ buvo uždraustas kolegų cenzorių ir buvo išleistas Buenos Airėse 1951 m. Nepaisant to Cela liko lojalus režimui, dirbo informatoriumi slaptąjai policijai, pranešdamas apie disidentų grupuotes[2][3] ar išduodamas kolegas intelektualus.[4]

Leido literatūrinį žurnalą „Papeles de Son Arnadans“. Daug keliavo po Ispaniją.

Cela 1994 m. išleido romaną „La Cruz de San Andrés“, kuris laimėjo Planetos premiją. Karmen Formosa apkaltino jį nuplagijavus jos romaną „Carmen, Carmela, Carmiña“, kurio rankraštį buvo pateikusi premijai gauti. Byla atsidūrė teisme.[5]

Cela pareiškė, kad rašytojui gauti Servanteso premiją už gyvenimo nuopelnus yra tas pats, kaip būti „apmėtytam mėšlu“.[5] 1995 m. kai premija buvo pasiūlyta, jis ją priėmė.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašė kelias apybraižų knygas. Pagrindinė kūrinių tema – mažojo žmogaus likimas. Kūryba pasižymi ryškia groteskine maniera.

  • Apsakymų rinkiniai: „Praplaukiantys debesys“ (1945), „Puikus karabinieriaus nusikaltimas ir kiti prasimanymai“ (1947), „Galisas ir jo kvadrilja“ (1951), „Ispanų apsakymai“ (1976).
  • Romanai: „Paskualio Duartės šeima“, (1943), „Avilys“ (1951).
Commons-logo.svg

Vikiteka

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]