Galtgarbių piliakalnis
Galtgarbių piliakalnis – prūsų piliakalnis prie Galtgarbių dvaro, 2 km į vakarus nuo Drugėnų kaimo (vok. Drugehnen, Žuvininkų apskritis, nuo 1946 m. rus. Переславское – Pereslavskoje, Zelenogradsko rajonas, Kaliningrado sritis), Sembos pusiasalio aukščiausioje vietoje – 117 m aukščio Alkų kalvyne. Dar vadinamas Gailtegarbiu. 54°48′50″ š. pl. 20°14′10″ r. ilg. / 54.81389°š. pl. 20.23611°r. ilg.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasak padavimų, senovėje čia degusi amžinoji ugnis pavasario dievaičio garbei. Dar pasakojama, kad prūsų kunigaikščio Videvučio sūnus Šamas paveldėjęs šias žemes ant Galtgarbių piliakalnio pasistatė pilį. Vokiečių ordino laikais čia stovėjusi pilis vadinta Rinau. 1329 m. Galtgarbių piliakalnis ir ant jo stovėjusi iš akmenų pastatyta pilis priklausė Sembos vyskupui J. Klarei. Manoma, kad iki 1399 m. ji buvo sugriauta, pastatų liekanų išliko iki 1539 m. 1818 m. prie Galtgarbių piliakalnio pastatytas geležinis kryžius 1813-1815 m. karo aukų atminimui. Ant piliakalnio 1906 m. pastatytas Bismarcko bokštas, 1906-1939 m. dar švęsta Rasų šventė, piliakalnis buvo gausiai lankomas apylinkių gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo piliakalnis pateko į karinio dalinio teritoriją.
Piliakalnis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Galtgarbių piliakalnio aikštelė ovalo formos, 170 x 50 m dydžio, pakraščiuose sutvirtinta dviem 4-6,5 m aukščio pylimais ir grioviu. Aikštelės šiaurinėje pusėje išliko trečio pylimo liekanų. Piliakalnio vakarinėje papėdėje buvo gyvenvietė, apjuosta pylimu ir grioviu. 1950 m. piliakalnio žvalgomuosius tyrimus atliko F. Gurevič. Rasta 1,6 m storio kultūrinis sluoksnis, lipdytos ir žiestos keramikos.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Valdemaras Šimėnas. Galtgarbių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 370 psl.