Fašizmas

Benitas Musolinis (kairėje) ir Adolfas Hitleris (dešinėje) – fašistinės Italijos ir nacistinės Vokietijos lyderiai.

Giovanni Gentile – italų filosofas ir teoretikas, fašizmo ideologijos pradininkas.

Fašizmas (it. fascismo < fascio – ‘sąjunga’, ‘ryšulys’) – autoritarinė politinė sistema, besiremianti diktatūrine galia, šovinizmu, opozicinės veiklos slopinimu, stipriu visuomenės ir ekonomikos suvaržymu, kuri iškilo XX a. Europoje. Politiniame spektre fašizmą dažniausia priimta laikyti radikalia politine dešine. Fašizmu taip pat vadinama parlamentinei demokratijai ir tradiciniam liberalizmui priešiška politinė ideologija, neigianti Švietimo epochoje susiformavusius individualizmo idealus. Po Pirmojo pasaulinio karo dėl specifinių ekonominių ir istorinių aplinkybių fašistinis režimas susiformavo Italijoje, o 4 deš. Trečiajame reiche įsitvirtino fašizmui giminingas nacizmas.

Siaurąja prasme fašizmu vadinama tik Italijos politinė sistema valdant B. Musoliniui, tačiau plačiąja prasme fašizmu vadinamos Italijos pavyzdžio įkvėptos politinės sistemos kitose šalyse, kurios turėjo specifinių tik tai šaliai būdingų aspektų. Ar vienas ar kitas režimas (pvz., Viši Prancūzija, Franko Ispanija) gali būti vadinamas fašistiniu yra istorikų diskusijų objektas.

Apibrėžimas ir ypatumai

Fašizmas nusakomas kaip valios triumfas prieš realybę. Jam taip pat būdingas vieno lyderio kultas, mirusiųjų garbinimas bei mitai apie buvusius ir praėjusius aukso amžiaus laikus, kuriuos sugrąžinti siūloma karu.

Fašizmas atmeta lygybės idealą ir vietoje jo iškelia hierarchinę tvarką, kurioje silpnesnieji yra pavaldūs stipresniesiems. Jis remia tradicines vyriškumo vertybes, moterims skiria tik motinystės vaidmenį. Ši ideologija idealizuoja praeitį, modernybę vaizduoja kaip civilizacijos dekadansą, jam būdingas lyderio kultas, uniformos, masiniai susirinkimai, cenzūra. Fašizmas taip pat atmeta poziciją, kad smurtas yra savaime blogas ir palaiko idėją, jog imperializmas, politiškai motyvuotas smurtas bei karas − tinkamos priemonės, siekiant tautinio atgimimo. Fašistai pasisako už autarkinę ekonomiką, kuri pagrįsta apdairiomis ir intervencinėmis ekonominėmis priemonėmis. Ideologijai būdingas šovinizmas ir autoritarizmas dažnai yra lydimas įsitikinimų, palaikančių rasinio tyrumo ar valdančiosios rasės sampratas. Šios idėjos skatino fašistinius režimus vykdyti asmenų grupių, laikomų nepageidautinais, masines žudynes, prievartinį sterilizavimą ar deportacijas.

Pavadinimas

Pavadinimas kilo iš itališko žodžio fascio, kuris buvo siejamas fasces lictoriae, fascijomis, Romos respublikoje naudotu valdžios simboliu. B. Musolinio grupuotės, subūrusios Pirmojo pasaulinio karo veteranus, kurie buvo nepatenkinti tvarkos trūkumu ir pasivadino Fasci di combattimento.

Po Antrojo pasaulinio karo, ypač Sovietų Sąjungoje, taip pat kairiųjų partijų ir judėjimų „fašizmo“ terminas naudojamas siekiant pažeminti politinius priešus, dažnai nieko bendro neturinčius su fašizmu. Šiais laikais kai kurie kraštutinės dešinės judėjimai (neofašistai) sieja save su fašizmo ideologija. Pavyzdžiui, italų neofašistinio judėjimo „CasaPound“ nariai vadina save „Trečiojo tūkstantmečio fašistais“.

Ideologija

Skirtingose šalyse veikiantys fašistiniai judėjimai skyrėsi savo ideologiniais pagrindais. Pavyzdžiui, A. Hitlerio Vokietijoje propaguotas antisemitizmas buvo iš pradžių neįtvirtintas B. Musolinio Italijoje. Fašistinius judėjimus vienijo grupė bruožų, kuriuos judėjimai viešai pripažindavo ir tarp kurių buvo:

• Ultranacionalizmas
• Tvirto ir charizmatiško lyderio reikmė
• Diktatūra
• Rasizmas
• Antisemitizmas
• Vienpartiškumas
• Sukarintų struktūrų reikmė
• Smurto (tikro ar tariamo) politika
• Korporatyvizmas
• Totalitarizmas
• Antikapitalizmas
• Antisocializmas ir antikomunizmas
• Antiliberalizmas
• Antiparlamentarizmas
• Antikonstitucionalizmas

Kelių šių bruožų buvimas politinėje ideologijoje nėra pakankamas nusakyti ją „fašistine“. Be to, tuos pačius bruožus skirtingi fašistiniai judėjimai suprasdavo skirtingai. Ryškus skirtumas yra tarp fašistų ir nacistų požiūrio į žydus.

Itališkasis fašizmas

Fašizmas pagal Džiovanį Džentilę

Pagal XIX–XX a. italų filosofą ir teoretiką Džiovanį Džentilę (Giovanni Gentile), fašizmas yra socializmo forma, apeliuojanti į visuomenės nacionalinį identitetą bei socialinę klasę. Ši ideologija taip pat išsiskyrė tuo, kad nematė skirtumo tarp privataus ir viešojo intereso. Anglų žurnalisto ir knygų autoriaus Nikolo Farelio teigimu (Nicholas Farrell), „Džentilė tikėjo, kad tikra valstybė – jo etninė valstybė – buvo korpusas, politinis kūnas, korporacinė valstybė, ir ši yra svarbesnė nei jos dalys, individai, kurie ją sudaro. Jeigu šalis yra stipri bei nepriklausoma, tai ir joje gyvenantys žmonės. Taigi, šalis turi daugiau teisių nei asmuo.“ Pasak pradininko, fašistinė valstybė ekonominę politiką turi įgyvendinti taip pat, kaip ir kitas gyvenimo sritis – pasitelkdama socialines ir švietimo institucijas bei politinę, ekonominę ir dvasinę tautos galią. Džentilė tikėjo, kad fašistinė valstybė yra demokratinė, nes „nacionalistinė šalis buvo aristokratinė šalis, susiformavusi iš jėgų, kurios yra paveldėtos iš jos prado. Tokia šalis yra įvertinta savųjų masių. Taigi, fašistinė valstybė yra populiari šalis ir, dėl šios priežasties, nepriekaištinga demokratinė valstybė“.

Fašizmo politinis įsitvirtinimas Italijoje

Italijoje fašistų politinis judėjimas susiformavo 1920–1923 m., vadovaujant Benito Musoliniui. Benito Musolinis su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Fašistai pasiekė, kad 1922 m. spalio 29 d. Italijos karalius pavestų Musoliniui sudaryti vyriausybę. Gyvavo iki 1945 m. (Antrojo pasaulinio karo pabaigos).

Fašizmas artimas nacionalizmui, remiasi socialdarvinizmu, linkęs iškelti tam tikrą žmonių grupę – tautą. Tauta realizuojasi per valstybę, dėl to valstybės vaidmuo taip pat sureikšminamas. Valstybė fašizmui – vientisas organizmas, pagrįstas vientisa tauta. Tautos sureikšminimas pereina į agresyvų nacionalizmą. Šalia tautos ir valstybės fašizmui būdingas trečio elemento – vado, elitinės asmenybės – sureikšminimas. Lyderis prisiima atsakomybę, todėl kiti turi aklai vykdyti jo įsakymus. Ekonomika ir visuomeninis gyvenimas organizuojamas korporaciniu principu.

Fašizmo idėjų paplitimas

Ispanijoje po teisėto demokratinio socialdemokratinių jėgų atėjimo į valdžią rinkimų keliu 1936 m. prasidėjo dešiniųjų nacionalistinių jėgų maištas, perėjęs į pilietinį karą, daugiau ar mažiau atvirą užsienio valstybių – hitlerinės Vokietijos, fašistinės Italijos, TSRS karinį kišimąsi, pasibaigęs kairiųjų jėgų pralaimėjimu ir generalisimo Franco įsitvirtinimu valdžioje daugeliui dešimtmečių. Kai kurie istorikai ir autoritarinį prezidento Antano Smetonos, simpatizavusio Musolinio idėjoms, valdymo periodą linkę vadinti fašistiniu. Tačiau, šiam režimui nebuvo būdingas lietuvių tautinio išskirtinumo akcentavimas, represijos prieš kitaminčius, lyginant su aplinkiniais kraštais buvo per menkos, užsienio politiką diktavo paskelbtas Lietuvos neutralitetas, o opozicionieriams buvo palikta tam tikra veikimo laisvė. Dėl šių priežasčių A. Smetonos režimas laikytinas autoritariniu, tačiau besiskiriančiu nuo fašizmo.

Fašizmo nusikaltimai

Aušvico koncentracijos stovyklos krematoriumas

Karių, žuvusių II pasauliniame kare, kapinės

Fašistinės Italijos armija dalyvavo Antrajame pasauliniame kare ir Rytų fronte kaip nacistinės Vokietijos sąjungininkė. Fašizmo bei jam giminingo nacizmo aukomis tapo milijonai įvairių tautybių gyventojų – skaičiuojama apie 50 mln. Išskirtinis tautinės neapykantos ir pigios politinės konjunktūros padiktuotas reiškinys – Holokaustas.

Pasipriešinimas fašizmui

Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas. Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Fašistinė ideologija sukėlė ne tik Antrąjį pasaulinį karą, pasmerkusį pražūčiai milijonus piliečių, karą, bet ir atitinkamą pasipriešinimą. Geopolitiniame lygmenyje, TSRS susilaukė vakarų Sąjungininkų paramos ir II fronto atidarymo, pasibaigusiu nacistinės Vokietijos sutriuškinimu 1945 m. Prieš fašizmą priešinosi tiek valstybių koalicija, tiek ir pavieniai asmenys, bei pogrindinės antifašistinės organizacijos (surengusios net atentatą prieš Hitlerį), kurių daugelio veikla pasibaigė tragiškai.

Kita vertus, pasitaiko žmonių, daugiausia priklausantys jaunimo sluoksniams, kurie dėl įvairių priežasčių simpatizuoja fašizmui ir buriasi į neonacistinius sambūrius bei organizacijas. Daugelyje valstybių, tarp jų ir Lietuvoje, tautinės neapykantos, karo kurstymas yra persekiojamas įstatymu, tad šitokios grupuotės balansuoja ant teisėtumo ribos. Vokietijoje menki neonacių išpuoliai – manifestacijos, sukelia dešimteriopai didesnes, tūkstantines protesto akcijas.

Asmenybės, organizacijos

Fašizmo ar su fašizmu susijusios svarbiausios asmenybės:

Italo Balbo Engelbert Dollfuss Francisco Franco Hermann Göring

Rudolf Hess Adolf Hitler Oswald Mosley Benito Mussolini

Philippe Pétain José Antonio Primo de Rivera António de Oliveira Salazar

Organizacijos:

Juodmarškiniai Britų fašistų sąjunga Ispanijos falanga Gestapas Nacionalinė fašistų partija (PNF)

Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (NSDAP) Antifašizmo budrumo ir malšinimo organizacija (OVRA) Schutzstaffel (SS) Sturmabteilung (SA)

Požiūriai į fašizmą, vertinimai

Marksistai pabrėžė fašizmo ryšį su kapitalizmu ir smulkiaja buržuazija. Pasak Komunistų Internacionalo 1935 m. suformuoto pareiškimo: „Fašistinė valdžia yra pačių reakcingiausių, pačių šovinistiškiausių ir pačių imperialistiškiausių finansinio kapitalizmo elementų atvira, teroristinė diktatūra“. Kominterno nuomone, intensyvėjant darbininkų judėjimams dėl savo teisių, kapitalistai griebsis teroro tam, kad apsaugotų savo nuosavybę, tačiau įprasta diktatūra tam buvo nepajėgi, todėl kapitalistai pasitelkė fašizmą, kad sunaikintų socializmą. Pasak kominterno, fašizmas rėmėsi smulkiaja buržuazija, kuri, nors ir nebuvo palanki stambiesiems kapitalistams, tačiau buvo paveikta fašistinių pažadų apsaugoti nuosavybę nuo socialistų.

Vėberininkų požiūriu, fašizmas kilo dėl perdėtai didelės įtakos, kurią visuomenėse turėjo senųjų socialinių santvarkų valdančiųjų klasių atstovai: stambieji žemvaldžiai Rytų Vokietijoje ir Po slėnyje Italijoje, latifundininkai Ispanijoje ir karinė aristokratija Japonijoje. Kadangi šiose šalyse neįvyko visavertės buržuazinės liberaliosios revoliucijos, todėl senųjų santvarkų atstovai išsaugojo įtaką ir rėmė nacionalistinius judėjimus, kad apsaugotų savo interesus, skatino reakcingas ideologijas ir pasipriešinimą socializmui. Tokiu būdu fašizmas jiems tarnavo kaip antimodernistinė ideologija, kuri juos suvienijo su smulkiaja buržuazija ir valstietija, sluoksniais, taip pat reakcingai nusiteikusiais modernizmo atžvilgiu.

Ernst Nolte apibūdino fašizmą „pasipriešinimu transcendencijai“. Dėl to „transcendencija“ suprantama dvilypiai: žmogaus siekis progresuoti, emancipuotis („praktinė transcendencija“) ir siekis išsaugoti išganymo idėją per tikėjimą Dievu ir anapusiniu pasauliu („teorinė transcendencija“). Tokiu būdu E. Noltė vertino fašizmą ir kaip antimodernistinį, ir kaip antitradicionalistinį judėjimą. E. Noltė vertino fašizmą kaip charakteringą tarpukario Europos epochos reiškinį, visų pirma atmetantį komunizmą, tačiau keliantį pavojų ir buržuazijai.

Roger Griffin tvirtino, kad fašizmas geriausiai suprantamas kaip „politinės ideologijos rūšis, kurios mitinis pagrindas savo įvairiais pavidalais yra palingenetinė populistinio ultranacionalizmo forma“. Šiuo požiūriu „palingenetinis“ suprantamas kaip atsinaujinimas, tad fašizmas yra nacionalizmo forma, apibūdinanti naciją dekadentinėje būsenoje ir reikalaujanti atsinaujinimo nacionalistinės revoliucijos keliu.

Pasak Emilio Gentile, fašistinė ideologija atitiko sekuliariąją religiją. Pasak jo, modernizmas naikino tradicinę religiją, kartu nuvertindamas žmogaus siekį tikėti. Fašizmas šį siekį patenkino sakralizuodamas partiją, valstybę ir lyderį. Tokiu būdu fašizmas įvedė savus savotiškus ritualus, kanoninius tekstus ir dvasininkus bei siekė sukurti „fašistinį žmogų“, kuris būtų atsidavęs fašizmui.

Nuorodos

Vikicitatos

Vikižodynas