Europos socialistų partija
Europos socialistų partija | |
 | |
| Trumpinys | PES |
|---|---|
| Prezidentas | Stefan Löfven (Švedija) |
| Generalsekretorius | Achim Post (Vokietija) |
| Įkurta | 1992–11–9 |
| Pirmtakė | Europos bendrijos socialistų partijų konfederacija (1973) |
| Būstinė | Rue Guimard 10, 1040 Briuselis, Belgija |
| Idėjų kalvė | Europos progresyviųjų studijų fondas |
| Jaunimo organizacija | Jaunieji Europos socialistai |
| Moterų organizacija | PES moterys |
| Politinė ideologija | Socialdemokratija proeuropietiškumas |
| Politinė pozicija | Centro kairė[1][2] |
| Europos Parlamento grupė | Socialistų ir demokratų pažangusis aljansas |
| Tarptautinė narystė | Pažangusis aljansas[3] Socialistų Internacionalas[4] |
| Spalvos | Raudona |
| Europos parlamentas | 136 / 720 |
| Europos taryba | 4 / 27 |
| Europos komisija | 8 / 27 |
| Žemesnieji rūmai | 2 327 / 6 312 |
| Aukštesnieji rūmai | 645 / 1 498 |
| Svetainė | |
| pes | |
Europos socialistų partija (pranc. Parti Socialiste Européen, PSE, angl. Party of European Socialists, PES) – Europos socialistų, socialdemokratų ir darbininkų partijų sąjunga, kuri Europos Parlamente sudaro antrą pagal dydį frakciją. Partija jungia 31 socialistinę ir socialdemokratinę partiją iš visų Europos Sąjungos šalių bei Norvegijos. Partijos darbe be balso teisės taip pat dalyvauja asocijuotos narės ir narės – stebėtojos.
Įkurta 1992 m. Hagos kongrese vietoje Europos socialistų partijų parlamentinės grupės ir Europos Bendrijos socialistinių partijų konfederacijos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Europos socialistų partijos parlamentinė grupė (PGPES, Group of the Party of European Socialists) sudaryta 1953 m. kaip Europos anglies ir plieno sąjungos (ESCS) asamblėjos socialistų frakcija. Iki 1979 m. jos nariai buvo skiriami partijų, ESCS narių. 1953 m. būstine pasirinktas Liuksemburgas, 1957 m. įsteigtas koordinacinis biuras, 1961 m. priimta Europos socialistų programa.
1962 m. Europos parlamentinė asamblėja tapo Europos parlamentu, 1969 m. nutarta rengti tiesioginius EP rinkimus. 1973 m. į Bendriją priėmus Daniją, Airiją ir Didžiąją Britaniją, Bonos kongrese nutarta įsteigti Europos Bendrijos socialistų partijų konfederaciją (CSP). 1978 m. rengiantis pirmiesiems tiesioginiams EP rinkimams socialistai paskelbė Rinkimų manifestą – bendrą rinkimų programą, 1980 m. Liuksemburgo kongresas priėmė pirmąjį CSP statutą.
1992 m. sudaryta Mastrichto sutartis, įsteigta Europos komisija (EK), padidintas EP vaidmuo, įsteigta Europos socialistų partija (PES), PGPES tapo sudėtine PES dalimi.
Grupėje buvo: 1979 m. – 113 iš 411 EP narių, 1984 m. – 164, 1989 m. – 180 iš 518 EP narių.
Europos Bendrijos socialistinių partijų konfederacija (EBSPK) buvo įkurta 1974 m., numačius nuo 1979 m. Europos Parlamentą rinkti tiesioginiuose rinkimuose. Ji pratęsė 1953 m. įsteigtos Europos anglies ir plieno sąjungos parlamentinės socialdemokratų frakcijos ir 1958 m. sudaryto Europos ekonominės bendrijos Biuro ryšiams su socialdemokratų partijomis veiklą. Buvo Socialistų Internacionalo asocijuota narė.
Aukščiausias organas – kongresas, šaukiamas kas dveji metai. Kongrese buvo priimami programiniai dokumentai, deklaracijos ir rezoliucijos, renkami vadovaujantys organai. Kongrese partijos atstovaujamos proporcingai šalių vietų parlamente skaičiui: Vokietija, Prancūzija, Italija ir Didžioji Britanija po 18 delegatų, Belgija ir Nyderlandai po 7, Danija ir Airija po 5, Liuksemburgas – 3.
Tarp kongresų vadovavo Biuras, susirenkantis kas 3 mėn., kurį sudarė po 2 kiekvienos partijos atstovus, Europarlamento socialistų frakcijos pirmininkas ir partijų deleguoti funkcionieriai. Biuras rengė pranešimus ir kitus kongreso dokumentus, kurie priimami buvo tik konsensusu. Kiti kongreso dokumentai buvo priimami 2/3 balsų dauguma. Be to, kasmet Biuras šaukdavo partijų lyderių konferenciją. EBSPK derino savo narių rinkimų platformas, kad vienos jų programa neprieštarautų kitai.
EBSPK pirmininkais buvo:
- 1974–1977 m. V. Driošeris (SPD),
- 1978–1980 m. R. Pontijonas (Prancūzijos SP),
- 1980–1987 m. J. den Oilis (Nyderlandų PvDA),
- 1987–1988 m. V. Koštansiu (Portugalijos PS),
- 1989–1991 m. Gi Spitalsas (Belgijos frankofonų PS).
Socialistai už Europos Sąjungos plėtrą
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1993 m. priimtas pirmasis PES manifestas, numatęs tolesnius Europos Sąjungos plėtros žingsnius. 1997 m. sudaryta Amsterdamo sutartis, padidinusi ES organizuotumą ir numačiusi jos plėtrą, 1999 m. Romanas Prodis paskirtas Europos Komisijos pirmininku, 2001 m. sudaryta Nicos sutartis, parengusi ES plėtrą.
Po 1994 m. rinkimų PES tapo didžiausia EP grupe, laimėjusi 202 iš 567 vietų Europos Parlamente. 1999 m. PES turėjo 179 vietas iš 626 Europarlamente, 10 iš 20 vietų Europos Komisijoje, 7 iš 15 vietų Europos Taryboje, 86 narius iš 200 Regionų komitete, kuriam vadovavo A. Boras. Po 2004 m. rinkimų turėjo 201 vietą Europos Parlamente.
Struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]PES prezidentą renka kongresas. Berlyno kongrese buvo įkurta Prezidencija – 26 narių kolektyvinis kasdieninio vadovavimo organas, renkamas kongrese iš partijų ir organizacijų – tikrųjų ir asocijuotų PES narių atstovų, taip pat Europos Komisijos narių. PES sekretoriatas yra Briuselyje, Europos Parlamento būstinėje, jam vadovauja Generalinis sekretorius. PES kongresas šaukiamas kas 2 metai.
Kongresai vyko 1992 m. Hagoje, 1995 m. Barselonoje, 1997 m. Malmėje, 1999 m. Milane, 2001 m. Berlyne. 1993 m. Briuselyje vyko neeilinis kongresas, priėmęs Europarlamento rinkimų manifestą. Reguliariai susirenka partijų lyderių Konferencija, formuojanti PES politiką. Nuo 1996 m. renkasi ir socialistų – Europos Ministrų Tarybos narių taryba. PES tarybą sudarė 8 valdančiųjų partijų lyderiai.
Prie PES veikia Europos jaunųjų socialistų organizacija, ir Moterų komitetas. PES glaudžiai bendradarbiauja su Centrinės ir Rytų Europos socialdemokratines partijas jungiančiu Demokratijos ir solidarumo forumu.
Pirmininkai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 2001 m. – Robinas Kukas (Didžiosios Britanijos Leiboristų partija).
- 2004 m. – Poulas Nyrupas Rasmusenas, Danijos socialdemokratų partija, buvęs Danijos premjeras.
Partijos PES narės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
PES asocijuotos narės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Bulgarija: Bulgarijos socialdemokratai (BS)
- Bulgarija: Bulgarijos socialistų partija (BSP)
- Kroatija: Kroatijos socialdemokratų partija (SDP)
- Makedonija: Makedonijos socialdemokratų sąjunga (SDSM)
- Rumunija: Rumunijos socialdemokratų partija (PSD)
- Šveicarija: Šveicarijos socialdemokratų partija (SDP)
- Turkija: Turkijos respublikos liaudies partija (CHP)
PES nariai stebėtojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Andora: Andoros socialdemokratų partija (PS)
- Islandija: Islandijos socialdemokratų aljansas (S)
- Izraelis: Izraelio jungtinė darbininkų partija (Avoda)
- Izraelis: Yachad
- Latvija: Socialdemokratų partija „Santarvė“ (SDPS)
- Latvija: Latvijos socialdemokratų darbininkų partija (LSDSP)
- San Marinas: San Marino socialistų ir demokratų partija (PSS)
Parlamentinės grupės vadovai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1953 m. – Gi Mole (Prancūzijos SFIO),
- 1956 m. – Hendrikas Fajatas (Belgijos PS),
- 1958 m. – Pjeras Lapi (SFIO),
- 1959 m. – Vilis Birkenbachas (SPD),
- 1964 m. – Ketė Štrobel (SPD),
- 1967 m. – Francis Valsas (SFIO),
- 1971 m. – Valteris Berengtas (SPD),
- 1974 m. – Žoržas Spėnalis (PS),
- 1975 m. – Liudvigas Felermaleris (SPD),
- 1979 m. – Ernestas Glinas (Belgijos PS),
- 1984 m. – Rudis Arndtas (SPD),
- 1989 m. – Žanas Pjeras Kotas (PS),
- 1994 m. – Polina Grin (Didžiosios Britanijos LP),
- 1999 m. – Enrikė Baronas Krespo (PSOE),
- 2004 m. – Martinas Šulcas (SPD).
Europos Parlamento pirmininkai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1975–1979 m. Žoržas Spėnalis,
- 1979–1984 m. Pietas Dankertas (PvdA),
- 1989–1994 m. Enrikė Baronas Krespo.
Europos komisijos nariai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Giunteris Ferhoigenas (SPD) – Europos Komisija|Europos komisijos pirmininko pavaduotojas,
- Margo Valstriom (SAP),
- Choakinas Almunja (PSOE),
- Danuta Hiubner (SLD),
- Laslas Kovačas (MSZP),
- Peteris Mandelsonas (Leiboristų partija),
- Vladimiras Špidla (CSSD).
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Europe's centre-left urges majority voting in some EU foreign policy -paper“. Reuters. 14 October 2022.
- ↑ Johansson, Karl Magnus; Raunio, Tapio (2019). „Political Parties in the European Union“. Oxford Research Encyclopedia of Politics. doi:10.1093/acrefore/9780190228637.013.1153. ISBN 978-0-19-022863-7.
- ↑ „Member parties of the Progressive Alliance“. 1 February 2017. Suarchyvuotas originalas 15 February 2018. Nuoroda tikrinta 8 August 2017.
- ↑ „Member parties of Socialist International“. 1 February 2017. Nuoroda tikrinta 8 August 2017.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Europos socialistų partijos svetainė
- Parlamentinės grupės svetainė Archyvuota kopija 2006-02-02 iš Wayback Machine projekto.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |