Danijos socialdemokratų partija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Danijos socialdemokratų partija, SFD (Socialdemokratisk Forbund Danmark, socialdemokraterne) – Danijos politinė partija.


Pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Įkurta 1871 kaip Internacionalo sekcija. Jos pirmininko Luiso Pio (18411894) parašytoje programoje pakartoti svarbiausi SPD Gotos programos teiginiai.

Netrukus SFD tapo parlamentine partija, o XX a. pradžioje dar labiau išplėtė savo įtaką, pradėjusi aktyviai bendradarbiauti su Centrine Danijos profsąjungų organizacija (LO).

Ideologija[taisyti | redaguoti kodą]

1913 buvo sukurta nauja „Principų programa“, kurioje pabrėžtas asmeninės gamybos priemonių nuosavybės likvidavimas.

1961 priimta antroji programa „Kelias pirmyn“, kurioje pasisakoma už socialinę rinką, gerovės valstybę, visuotinį užimtumą, ekonominę demokratiją, visuomeninę žemės nuosavybę gyvenamajai statybai.

1977 priimtas naujas programinis dokumentas „Solidarumas, lygybė ir gyvenimo kokybė“, kuriame konstatuojama kapitalistinio ūkio sistemos krizė ir siūlomas valstybės, kaip socialinių reformų įgyvendinimo įrankio modelis, išplėtota ekonominės demokratijos sąvoka, pabrėžiama moterų ir vyrų lygybė. 1985 priimta ekonominė programa „Danija visai liaudžiai“ buvo didelių kompromisų kratinys, sutikęs su P. Šliuterio konservatorių vyriausybės užimtumo sumažinimu, darbo savaitės sutrumpinimu iki 35 val. , su kainų ir atlyginimo paritetu. Šių ydų pasistengta išvengti 1990 programoje „Kursas į 90-uosius“.

Valdžioje[taisyti | redaguoti kodą]

1913 kartu su Radikaliąja Venstre partija gavo daugumą parlamente, bet atsisakė sudaryti vyriausybę. 1916 SFD lyderis Torvaldas Stauningas tapo ministru. 1918 partija pasiekė 8 val. darbo dienos. 1924 T. Stauningas sudarė pirmąją socialdemokratinę vyriausybę ir nuo tada SFD nuolat dalyvauja valdančiose koalicijose arba sudaro vyriausybes.

SFD sudarė 19241942 (išskyrus 19261929) T. Stauningo, o išvadavus Daniją iš hitlerininkų okupacijos 1945 m. V. Bulio koalicinę vyriausybę, 19711975 Jenso Otto Krago, 19751979 Ankerio Jorgenseno vyriausybes. Geriausias rinkimų rezultatas - 1935-46,1 %, blogiausias 1973-25,6 % rinkėjų balsų.

1981 parlamente turėjo 59, 1984-56, 1987-54, 1988-55 vietas.

19721973 ir 19751982 SFD lyderis A. Jorgensenas vadovavo koalicinėms vyriausybėms, tačiau jam teko taikyti griežtos ekonomijos principus, užšaldyti darbo užmokestį, sumažinti socialines programas, o tai išprovokavo streikus ir santykių su LO atšalimą.

1973, po referendumo dėl stojimo į Bendrąją rinką, iš SFD išėjo E. Jakobseno vadovaujama grupė, įkūrusi Centro demokratų partiją. Be to, dalį rinkėjų perėmė Socialistinė liaudies partija ir dešinioji Progreso partija.

1990 rinkimuose Danijos socialdemokratai gavo daugiausia balsų ir suformavo Poulo Nyrupo Rasmusseno koalicinę vyriausybę, kurioje turėjo 15 vietų iš 20. Su nedideliais pakeitimais ši vyriausybė tęsė darbą ir po 1994 rinkimų, nors SFD ir neteko kelių vietų parlamente.

2001 rinkimus laimėjo Venstre, SFD gavo 52 iš 179 vietų parlamente. 2005 vietų parlamente sumažėjo iki 47. Neeilinis suvažiavimas, įvykęs 2005 m. kovo 12 d., iš esmės pakeitė partijos vadovybę – Vykdomojo komiteto daugumą sudarė jauni socialdemokratai, partijos pirmininke išrinkta 39 metų Helle Thorning-Schmidt.

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Organizuota teritoriniu principu. Suvažiavimai – kas 4 m. Kasmet vyksta partinės konferencijos. Suvažiavimas renka 67 narių Valdybą, kurios dalį sudaro kooptuoti profsąjungų, jaunimo organizacijos, spaudos organų atstovai, ir Vykdomąjį komitetą. SFD leidžia dienraštį „Aktuelt“ ir teorinį žurnalą „Naujoji politika“. Glaudžiai bendradarbiauja su profsąjungomis.

1930 m. partijoje buvo 200 000 narių, 2005 m. yra apie 120 000 narių. SFD Socialistų Internacionalo narė nuo 1951.

Pirmininkai:

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]