Erlėnų senosios kapinės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Erlėnų senosios kapinės
Erlenai kapines 20100423.JPG
Kapinės iš pietvakarių pusės

Erlėnų senosios kapinės
Koordinatės
56°05′07″š. pl. 21°35′31″r. ilg. / 56.08522°š. pl. 21.59205°r. ilg. / 56.08522; 21.59205Koordinatės: 56°05′07″š. pl. 21°35′31″r. ilg. / 56.08522°š. pl. 21.59205°r. ilg. / 56.08522; 21.59205
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Imbarės seniūnija
Plotas 0,15 ha
Naudotas XV a.XX a. pr.
Žvalgytas 1935, 1986, 1995, 2000, 2006, 2010, 2015 m.
Registro Nr. 24239

Erlėnų senosios kapinės, vadinamos Maro kapais, Burbos kapais, Senkapiais (valstybės saugoma regioninio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė: unikalus kodas - 24239, senas vertybės kodas - L572) – neveikiančios kapinės šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Erlėnuose (Imbarės seniūnija), 0,87 km į rytus nuo kelio  2320  SalantaiErlėnaiŠaučikiai  (Salanto g.), dešiniajame Pagilbrasčio krante.

Kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtos pakrantės aukštumoje. Stačiakampio plano, pailgos šiaurės vakarų - pietryčių kryptimi, 44 m ilgio ir 35 m pločio, apjuostos žemių pylimo ir griovio, kurio žymės geriausiai matosi pietryčių ir pietvakarių pakraštyje, nuo upelio pusės.

Paviršius lygus, žemėja į pietus, link upelio slėnio. Laidojimo žymių nėra. Ties viduriu stovi koplytėlė, o šiaurės vakariniame pakraštyje auga pora senų lapuočių medžių.

Kapinių koplytėlė

Teritorijos plotas – 0,15 ha.

Koplytėlė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medinė, stačiakampė stačiasienė, su trišlaičiu apskardintu stogeliu, priekiu atsukta į pietvakarius. Priekyje įrengtos vienvėrės įstiklintos durelės. Frontonas trikampis, aklinas, paremtas ant 2 kolonėlių. Aukštis – 1,84 m, plotis - 0,9 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtos XV a., vadinamos Maro kapais, Senkapiais, Kapeliais, Burbos kapais (žem. Maru kapā, Senkapē, Kapalē, Burbuos kapā). Jose iki XVIII a. pab. – XIX a. pr. laidoti Erlėnų gyventojai. Kapines uždarius, iki Pirmojo pasaulinio karo jose kartais laidojo savižudžius, iš Salanto ištrauktus neatpažintus skenduolius, nekrikštytais mirusius kūdikius ir pan.[1]

Nuo seno kapinėse stovėjo keli ąžuoliniai kryžiai, kurių paskutinis nuvirto 2006 m. Apie 1894 m. pastatyta koplytėlė, kurioje buvo dvipusis, aliejinės tapybos Šv. Barboros ir Švč. Marijos Sopulingosios paveikslas. 2006 m. koplytėlę atnaujino Adelė Žeimienė ir Adolbertas Beniušis.[2]

1935 m. įtrauktos į Lietuvos kultūros paminklų apskaitą,[3] 1997 m. paskelbtos nekilnojamąja kultūros vertybe (kodas L572),[4] 2005 m. pripažintos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[5]

Memorialinį ir dailės vertingųjų savybių pobūdį turintis kultūros paveldo objektas.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1935 m. žvalgė Šaučikių pradžios mokyklos mokytoja Agripina Barkauskienė, 1986, 2000, 2010 ir 2015 m. – Julius Kanarskas, 1995 m. – Kultūros paveldo centras (Loreta Kazlavickienė ir Jadvyga Verksnienė), 2006 m. – Aldona Beržanskienė (Kretingos rajono savivaldybės bibliotekos Erlėnų filialas), 2015 m. – Loreta Jatulionytė-Brezgienė (KPC).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Julius Kanarskas. Seniausiems Salantų krašto kaimams Erlėnams, Laiviams, Nasrėnams ir Reketei 500 metų. – Kretinga: Kretingos muziejus, 2011. – P. 4–5

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Julius Kanarskas. Erlėnų kaimo kapinės (Imbarės apyl., Kretingos raj.), 1993 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 183
  2. Aldona Beržanskienė. Erlėnų ir aplinkinių kaimų etnokultūros lobynas. – Erlėnai, 2006. – L. 24, 25, 44, 45
  3. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, b. 20. – L. 224
  4. Valstybės žinios – 1998 m. vasario 7 d. – Nr. 14. – P. 61
  5. Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]