Eglinis luobatašis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tetropium castaneum
EEglinis luobatašis (Tetropium castaneum)
Eglinis luobatašis (Tetropium castaneum L.)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
(Wikispecies-logo.svg Arthropoda)
Klasė: Vabzdžiai
(Wikispecies-logo.svg Insecta)
Būrys: Vabalai
(Wikispecies-logo.svg Coleoptera)
Antšeimis: Lapgraužiniai
(Wikispecies-logo.svg Chrysomeloidea)
Šeima: Ūsuočiai
(Wikispecies-logo.svg Cerambycidae)
Pošeimis: Medkirtėnai
(Wikispecies-logo.svg Spondylidinae)
Gentis: Luobatašiai
(Wikispecies-logo.svg Tetropium)
Rūšis: Eglinis luobatašis
(Wikispecies-logo.svg Tetropium castaneum)
Binomas
Tetropium castaneum
Linnaeus, 1758
Sinonimai
  • Eglinis medkirtis
  • Eglinis ūsuotis
  • Rudasis eglinis ūsuotis


Eglinis luobatašis (Tetropium castaneum L.) – ūsuočių (Cerambycidae) šeimos vabalas.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodos spalvinės formos eglinis medkirtis.

Imago[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

8 – 19 mm dydžio. Antsparnių, antenų ir kojų spalva labai įvairi – nuo šviesiai rudos iki juodos. Priešnugarėlė spindinti, su retais taškeliais.

Rusvi vabalai labai panašūs į tamsųjį luobatašį (Tetropium fuscum Fabr.) Skiriasi priešnugarėlės taškuotumu (eglinio luobatašio taškai tankesni ir stambesni) ir antsparnių pečių plaukuotumu (tamsiojo luobatašio antsparnių pečiai apaugę tankiais geltonais plaukeliais, o eglinio ne tokie tankūs).
Taip pat eglinis luobatašis labiau "mėgsta" eglę, pušis puola rečiau. tamsusis luobatašis pušį puola dažniau.

Lerva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

18 – 25 mm ilgio, tipiškos ūsuočių lervos išvaizdos – storokos, balsvai rusvos, su tamsiai ruda "galvute". Pagal išvaizdą atskirti nuo daugelio kitų rušių ūsuočių (ypač tamsiojo luobatašio) lervų gana sunku.

Eglinio luobatašio pažeistas medis.

Biologija ir ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažniausiai puola eglę, rečiau pušį. Retkarčiais puola maumedį ar kėnį. Buvo aptiktas ir egzotiškuose medžiuose, tokiuose kaip pocūgė ar sitkinė eglė.

Paprastai pažeidžia viduramžius bei brandžius, nusilpusius, o kartais visiškai sveikus ir jaunus medžius. Kiaušinius deda į siaurus žievės plyšius. Išsiritusios lervos žievėje ir po žieve graužia vingiuotus takus. Takai po žieve, paliečia ir balaną. Išsinėrusios keturis kartus lervos medienoje išgraužia iki 8 cm ilgio kablio formos taką, kurio gale virsta lėliuke. Išsirite vabalai prasigraužia į išorę.

Vystymosi trukmė 1–2 metai.

Suaugėliai skraido visa vasarą. Suaugę vabalai nesimaitina, tik eikvoja medžiagas, kurias sukaupė būdami lervos stadijos.

Labai žalingas kenkėjas, pažeisti silpnesni medžiai dažnai žūva. Eglinio luobatašio pažeistus medžius skaptuoja geniai.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplitęs šiaurinėje Eurazijos dalyje, nuo Ispanijos iki Japonijos. Pietuose paplitimo arealas siekia Šiaurės Italiją, Albaniją, Rumuniją, Turkiją, Mongoliją, Šiaurės Kiniją, Korėją.

Lietuvoje dažnai aptinkamas spygliuočių miškuose, ypač eglynuose.

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuviškai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitomis kalbomis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka