Dryžagalvė kryklė
| Anas querquedula | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Dryžagalvė kryklė (Anas querquedula) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Anas querquedula Linnaeus, 1758 |
Dryžagalvė kryklė (Anas querquedula) – žąsinių (Anseriformes) būrio paukštis.
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dryžagalvė kryklė yra kiek didesnė už rudagalvę kryklę. Patinui būdingi ilgi, balti antakiai. Paukščiui skrendant, ant sparnų matyti šviesios dėmės ir tamsi krūtinė. Nuo rudagalvės kryklės skiriasi neryškiais veidrodėliais. Patino galva ir kaklas rudi, pamarginti baltais brūkšneliais. Nuo akių iki pakaušio eina balta juostelė. Nugaros plunksnos tamsiai rudos su šviesiais kraštais. Sparnų veidrodėlis žalsvas, blizgantis, iš priekio ir užpakalio su baltomis juostelėmis. Pagurklis ir krūtinė ryškiai rusvi, rudai dryžuoti. Kūno šonai su skersiniais juodais brūkšneliais. Snapas juosvai rudas. Kojos tamsiai pilkos. Rainelė ruda.
Patelės nugarinė pusė tamsiai ruda su neryškiomis dėmėmis, pilvinė – balsva. Sparnų veidrodėlis kaip patino. Patinas poilsio apdaru panašus į patelę. Jaunikliai irgi panašūs į patelę, bet jų krūtinė ir kūno šonai rudesni. Snapas juosvas, kojos rudos. Pūkinis apdaras panašus į rudagalvės kryklės, pilvas pilkesnis.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Botnijos įlanką, Baltąją, Ochotsko jūras. Į pietus paplitusi iki Primorės, Altajaus, Tian Šanio, pietinės Kaspijos pakrantės, Irano, Mažosios Azijos bei Viduržemio jūros.
Žiemoja Afrikoje, Indijoje, Pietryčių Azijoje.
Viena iš labiausiai paplitusių ančių rūšių Lietuvoje. XX a. pradžioje jų buvo dar daugiau, bet nusausinus drėgnas pievas ir pelkes kryklių sumažėjo.
Biologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų, todėl visur paplitusi. Pasitenkina nedideliais, negiliais vandens telkiniais. Dažniausiai įsikuria šlapiose paežerių pievose, balose, melioracijos grioviuose, bekrūmėse pelkutėse, kūdrose,paupiuose. Aptinkamos ir dirbamuose laukuose. Peri ir didesniuose ežeruose, bet vengia augalų sąžalynų. Aktyvios dieną ir prietemoje. Vikri, greitai skrenda.
Mėgsta laikytis tarp didžiųjų ančių. Kartu lekia į laukus palesti. Naktį praleidžia užpelkėjusių paežerių prieglobstyje, tarp kupstų, seklumose. Vengia atvirų vandens plotų. Patinėlis garsiai tarška, o patelė gerokai tylesnė: balsas primena didžiosios anties kvaksėjimą.
Monogamai. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Dėtyje paprastai būna 10–11 kiaušinių, kurių svoris po maždaug 27 gramus. Perimi apie 23 dienas. Išsiritę ančiukai palieka lizdą, vikriai, gerai plaukioja. Patelė su jaunikliais laikosi vandens augalija apaugusiose įlankose, ramiuose užtakiuose. 42 dienų amžiaus ančiukai jau pradeda skraidyti.
Vasaros pabaigoje kryklės būriuojasi ir keliauja po ežerus. Radusios maisto ir ramią aplinką, pasilieka ten ilgesnį laiką, o vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje išskrenda.
Minta moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžių lervomis. Pavasarį lesa vegetatyvines augalų dalis. Jaunikliai lesa lūgnių, vandens lelijų sėklas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvos fauna: paukščiai, 1 knyga. Sud. V. Logminas. – Vilnius: Mokslas, 1990.