Rudagalvė kryklė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Anas crecca
Corhwyaden.jpg
Rudagalvė kryklė (Anas crecca)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Žąsiniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Anseriformes)
Šeima: Antiniai
(Wikispecies-logo.svg Anatidae)
Gentis: Plaukiojančios antys
(Wikispecies-logo.svg Anas)
Rūšis: Rudagalvė kryklė
(Wikispecies-logo.svg Anas crecca)
Binomas
Anas crecca
Linnaeus, 1758
Rudagalvės kryklės paplitimas
Rudagalvės kryklės paplitimas

Rudagalvė kryklė (lot. Anas crecca, angl. Common Teal, vok. Krickente) – žąsinių (Anseriformes) būrio paukštis. Perėjimo ir migravimo metu įprasta rūšis Lietuvoje.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rudagalvė kryklė yra mažiausia iš Lietuvoje sutinkamų. Patinui būdinga tamsi galva ir šviesi juostelė išilgai suglausto sparno, o jam skrendant dar matyti sidabriškai balta papilvė. Patelė nuo panašios į ją dryžagalvės kryklės skiriasi ryškiu žaliu veidrodėliu.

Patino galva, gerklė ir viršutinė kaklo dalis kaštoninės spalvos. Nuo akių galvos šonais iki pakaušio eina mėlynai žalios, blizgančios, baltais pakraščiais juostelės. Nugaros priekinė dalis ir šonai pilki, išmarginti švelniais juodais dryželiais. Likusi nugaros dalis rusvai pilka. Sparnų veidrodėlio išorinė dalis juoda, vidinė žalia, metalo blizgesio, jo priekyje dar yra plati balta rusvo atspalvio juostelė, užpakalyje – siaura balta juostelė. Pagurklis ir dalis krūtinės išmarginti rudai juosvomis dėmėmis. Snapas juosvas, kojos pilkos. Patelės nugarinė pusė tamsiai ruda, plunksnų kraštai rusvi ar pilki. Galvos viršus tamsesnis, šonai šviesesni, pamarginti rudais brūkšneliais. Pilvinė pusė balsva. Patino poilsio apdaras panašus į patelės, tik visos spalvos tamsesnės ir rudesnės. Jaunikliai panašūs į patelę. Pūkinis apdaras kūno viršuje gelsvai rudas, viršugalvis tamsesnis, apačia gelsva. Per akį tęsiasi tamsi juostelė.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eurazijoje paplitusi nuo Prancūzijos iki Kamčiatkos ir Primorės. Šiaurėje arealas siekis Europos arktinę pakrantę, Jamalą, Lenos žiotis, Kolymos žemupį. Į pietus paplitusi iki Primorės, Mongolijos, Kazachstano, Užkaukazės, Apeninų pusiasalio, Prancūzijos. Gyvena ir Šiaurės Amerikoje. Žiemoja Vakarų ir Pietų Europoje, Afrikoje, Pietų ir Pietryčių Azijoje.

Lietuvoje paplitusi tolygiai, prieš Pirmąjį pasaulinį karą rudagalvės kryklės čia dažnai perėdavo, bet pradėjus sausinti miškus ir pelkes šių paukščių sumažėjo.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gagenimas

Aptinkama apžėlusiuose miško ežerėliuose, krūmokšniais apaugusiose pelkėse. Mėgsta miškų ežerus ir upes. Neretai apsistoja pelkėtuose juodalksnynuose, šlapiuose raistuose, drėgnuose gojeliuose. Labai aktyvios prietemoje, vikriai skraido.

Rudagalvių kryklių poros pastovios. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Maždaug penktadalis porų poruojasi jau žiemavietėse, o kitos poras susiranda pakeliui arba jau perimvietėse. Perėti pradeda balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje. Dėtyje paprastai būna 8–15 kiaušinių, kurie sveria maždaug po 27 gramus. Sudėjusi paskutinį kiaušinį, patelė peri apie 22 dienas.

Jaunikliai išsirita maždaug vienu metu. Po kelių valandų ančiukai jau palieka lizdą, vikriai sekioja patelę, gerai plaukioja ir nardo. Iš pradžių visa šeima slapstosi tarp žolių, vėliau pasirodo ir atvirame vandenyje. Jaunikliai skraidyti pradeda maždaug po 31 dienos. Susitelkę į būrelius, dažnai skraido nuo vieno vandens telkinio į kitą.

Vasarą minta gyvūniniu maistu, o kitais metų laikais – daugiausia augaliniu. Maisto ieško drėgnose pievose, sekliuose užpelkėjusiuose vandenyse. Braido dumble ir renka vabzdžių lervas, moliuskus, vėžiagyvius, vandens vabalus. Lesa augalų sėklas, pumpurus, šakneles ir t. t. Jauniklių maistas daugiausia gyvūninės kilmės.

Naktimis keliauja grupėmis po aplinkinius ežerus, lekia į dirbamus laukus, pasėlių plotus. Skrenda labai tyliai, nutūpusios elgiasi atsargiai: tupi, klausosi, tik po to pradeda lesti.


Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos fauna: paukščiai, 1 knyga. Sud. V. Logminas. – Vilnius: Mokslas, 1990.