Claude Bernard

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Claude Bernard
Claude Bernard.jpg
Gimė 1813 m. liepos 12 d.
Sen Žiuljenas, Rona, Prancūzija
Mirė 1878 m. vasario 10 d. (64 metai)
Paryžius, Prancūzija
Palaidotas (-a) Per Lašezo kapinės
Sutuoktinis (-ė) Mari Fransuaz Bernar
Vaikai trys
Sritis Fiziologija
Organizacijos Muséum national d'Histoire naturelle
Alma mater Paryžiaus universitetas
Žinomas (-a) už Milieu intérieur terminas
Žymūs apdovanojimai

Beilio medalis (1869 m.)
Koplio medalis (1876 m.)

Parašas
Claude Bernard signature.svg

Klodas Bernaras (Claude Bernard, 1813 m. liepos 12 d. – 1878 m. vasario 10 d.) – prancūzų fiziologas, vienas pirmųjų pasiūlęs taikyti akluosius eksperimentus, kad būtų užtikrintas mokslinių stebėjimų objektyvumas, taip pat pirmasis apibrėžęs vidinės aplinkos (pranc. Milieu intérieur) sąvoką, kuri vėliau vadinta homeostaze.[1] Nustatė, kad kepenys sintetina glikogeną, eksperimentais įrodė kepenų gebėjimą glikogeną versti gliukoze, kitu bandymu įrodė, kad pailgosiose smegenyse yra angliavandenių apykaitą reguliuojantys centrai.[2] Aprašė simpatinės nervų sistemos reikšmę reguliuojant kraujagyslių spindį.[2] Tyrė seilių, skrandžio ir kasos sulčių įtaką virškinimui.[2]

Harvardo universiteto istorikas Airomas Bernardas Cowenas jį yra pavadinęs „vienu svarbiausių mokslo žmonių“.[3]

Bernaras gimė 1813 m. Sen Žiuljeno kaime[4] netoli Vilfranšo prie Sonos. Mokėsi miesto jėzuitų mokykloje, mokslus tęsė Liono koledže, kurį netrukus paliko ir tapo vaistininko padėjėju.[4] Nepaisant religinio išsilavinimo, Bernardas buvo agnostikas.[5] Laisvalaikiu jis atsidėjo komedijų vodevilių rašymui, o sulaukta sėkmė paskatino jį pamėginti penkių veiksmų dramą „ Arturas de Bretanė“.[6]

1834 m., sulaukęs dvidešimt vienerių, jis išvyko į Paryžių, kartu pasiimdamas savo kūrinį, tikėdamasis padaryti įspūdį Markui Žerardenui, tačiau kritikas atgrasė jį rinktis literatūrinę profesiją ir paskatino geriau rinktis medicinos studijas.[4] Bernaras paklausė jo patarimo ir netruko tapti stažuotoju Hôtel-Dieu de Paris ligoninėje. Ten užmezgė ryšius su puikiu fiziologu Fransua Mažendžiu, dirbusiu ten gydytoju. 1841 m. Bernaras tapo Prancūzijos koledžo laborantu.[6]

Atminimo lenta Paryžiuje, žyminti Klodo Bernaro laboratorijos 1847-1878 m. vietą.

1845 m. Bernaras, bendradarbiui padedant, iš išskaičiavimo susituokė su Mari Fransuaz Marten. Jos kraitis padėjo finansuoti Bernaro eksperimentus. 1847 m. Bernaras buvo paskirtas kolegijos profesoriaus pavaduotoju, o 1855 m. pats tapo profesoriumi. Tuo metu jo tyrimų sritis nebuvo laikoma vertinga, tad jam paskirta laboratorija buvo tiesiog rūsys.[7] Situacija pasikeitė po Bernaro pokalbiu su Napoleonu III. 1864 m. Nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje buvo įrengta laboratorija. Tuo pat metu Napoleonas III įsteigė profesūrą, kurios Bernaras ėmėsi, palikęs Sorbonos universitetą.[6] 1868 m. Bernaras tapo Prancūzų akademijos (pranc. Académie française) nariu ir paskirtas Švedijos karališkosios mokslų akademijos užsieniečiu nariu.

Bernarui 1878 m. vasario 10 d. mirus, pirmąkart mokslininkui Prancūzijoje surengtos viešos laidotuvės. Tai buvo garbė, kuri niekada anksčiau nebuvo suteikta mokslininkui Prancūzijoje.[6][4] Palaidotas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse. [6][4]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Chisholm, Hugh, ed. (1911). „Bernard, Claude“. Encyclopædia Britannica. 3 tomas (11 leidimas). Kembridžo universiteto leidykla. p. 798.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Daston, Lorraine. „Scientific Error and the Ethos of Belief“. Social Research 72 (2005 m. pavasaris): 18. 
  2. 2,0 2,1 2,2 Klodas Bernaras (VLE). Tikrinta 2022-10-01
  3. Cohen, I. Bernard, „Foreword“, in the Dover edition (1957) of: Bernard, Claude, An Introduction to the Study of Experimental Medicine (originally published in 1865; first English translation by Henry Copley Greene, published by Macmillan & Co., Ltd., 1927)
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 D. Wright Wilson (1914 m. birželis). „Claude Bernard“. Popular Science (Bonnier Corporation): 567–578. 
  5. John G. Simmons (2002). Doctors and Discoveries: Lives That Created Today's Medicine. Houghton Mifflin Harcourt. p. 17. ISBN 978-0-618-15276-6. 
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 Chisholm, 1911
  7. Vallery-Radot, René (2003-03-01). Life of Pasteur 1928. p. 42. ISBN 9780766143524. [neveikianti nuoroda]