Didžioji Prancūzijos revoliucija

Prancūzijos revoliucija Révolution française
Bastilijos šturmas, 1789 m. liepos 14 d.
Data	1789 m. gegužės 5 d. (1789-05-05) – 1799 m. lapkričio 9 d. (1799-11-09)
Vieta	Prancūzijos karalystė
Rezultatas	Panaikinta Senoji santvarka, įvesta konstitucinė monarchija Įkurta Pirmoji Prancūzijos Respublika Prasidėjo teroras, Liudvikas XVI giljotinuotas Prancūzijos revoliuciniai karai Įsteigtas Prancūzijos Konsulatas

Jacques Necker, Liudviko XVI finansų ministras

Bastilijos užėmimas. 1789 m. liepos 14 d.

Prancūzijos revoliucija (pranc. Révolution française) – laikotarpis Prancūzijos istorijoje, trukęs nuo 1789 iki 1794 m., nors kartais paskutiniai revoliucijos metai yra laikomi 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė. Revoliucija įkūnijo socialinės ir politinės santvarkos kokybinį virsmą, perėjimą nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos, vadinamosios Ancien régime, prie modernios neluominės visuomenės, taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės-parlamentinės santvarkos.

Priešistorė

Revoliuciją sukėlė daug aplinkybių. Ikirevoliucinė Prancūzijos socialinė santvarka pasižymėjo rigidiškumu, anachroniškų feodalinių privilegijų gausa. Dvasininkijos ir bajorijos luomai turėjo mokestinį imunitetą ir visus mokesčius mokėjo tik trečiasis luomas. XVIII a. pab. jau buvo susiformavęs buržuazijos sluoksnis, nepatenkintas ne tik privilegijų, bet ir politinių teisių nebuvimu.

Absoliutinė monarchija XVIII a. Prancūzijoje buvo didelėje krizėje. Sąstingis buvo jaučiamas Prancūzijos Katalikų Bažnyčioje. Radikalių reformų idėjas Prancūzijoje reiškė Švietimo atstovai, propagavę laisvės ir lygybės idealus.

Konjunktūrinės revoliucijos priežastys buvo valstybės finansų krizė ir nederlius. Valstybės biudžetas buvo deficitinis, daugiausia dėl XVIII a. vykdytų karų ir milžiniškų karališkojo dvaro išlaidų. XVIII a. pab., kai Prancūziją valdė Liudvikas XVI ir jo žmona, Austrijos imperatorės Marijos Teresės duktė Marija Antuanetė, karaliaus rūmuose buvo vis daugiau be saiko išlaidaujama.

Revoliucijos eiga

Tiesioginiu impulsu Prancūzijos revoliucijai tapo Liudviko XVI siekis pataisyti šalies finansinę padėtį. 1787 m. vasario mėn. jo finansų ministras Loménie de Brienne sušaukė notablių asamblėją – kilmingųjų, kunigų, buržuazijos ir biurokratų grupę nutarimams patvirtinti. Notablių asamblėja turėjo patvirtinti naujus žemės mokesčius, pagal kuriuos pirmą kartą būtų buvusi apmokestinta bajorijos ir dvasininkijos nuosavybė. Asamblėja nepatvirtino siūlomų mokesčių ir reikalavo, kad Liudvikas XVI sukviestų generalinius luomus. 1788 m. rugpjūtį karalius sutiko 1789 m. gegužės mėn. sušaukti Generalinius luomus. Sušaukti Generaliniai luomai nesiruošė apsiriboti vien finansų reforma, o ėmė svarstyti visos santvarkos reformą. Generaliniai luomai trečiojo luomo iniciatyva pasiskelbė birželio 17-ąją Nacionaliniu susirinkimu, taip siekdami iškelti ir įgyvendinti tautos suvereniteto principą. Norėdamas kontroliuoti padėtį ir sutrukdyti Asamblėjai susirinkti, Liudvikas XVI liepė uždaryti Salle des États, kur rinkosi Asamblėja. Radę uždarytas ir saugomas duris, delegatai susirinko teniso aikštelėje ir 1789 m. birželio 20 d. davė Teniso aikštelės priesaiką, kuria įsipareigojo „niekada nesiskirstyti, susitikti bet kur pagal aplinkybes, kol bus sukurta ir patikimai patvirtinta karalystės Konstitucija“. Prie jų taip pat prisidėjo kai kurie pirmųjų dviejų luomų atstovai. Liepos 9 d. Nacionalinis susirinkimas pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, t. y. atstovaujamuoju organu, kurio uždavinys parengti ir priimti Konstituciją. Tuo pat metu Paryžius buvo apimtas maištų, anarchijos ir visuotinio plėšikavimo. Prie plėšikų prisidėjo ir kariai – vadinamoji Prancūzų sargyba, mat kilus neramumams jų kilmingieji vadai pabėgo iš miesto. Pasklidus gandams, kad monarchija rengiasi išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą, 1789 m. liepos 14 d. Paryžiaus miestiečiai šturmavo Bastiliją, nes manyta, kad ten kaupiami ginklai Steigiamajam susirinkimui išvaikyti. Įsiveržę į vidų, Bastilijoje jie rado tik septynis kalinius. Bastilijos užėmimas reiškė visišką absoliutinės monarchijos krachą. Liudvikas XVI turėjo pripažinti visus Steigiamojo susirinkimo priimtus nutarimus. Buvo panaikintos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai. Nors grįžo taika, kai kurie kilmingieji nepripažino naujos valdžios ir migravo į užsienį, kad paragintų kitas karalystes paskelbti karą Prancūzijai.

Robespjeras

1789 m. rugpjūtį Nacionalinė Asamblėja priėmė Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kuri tapo Konstitucijos užuomazga. Istorinės Prancūzijos provincijos buvo reformuotos į 83 vienodai valdomus, panašius dydžiu ir gyventojų skaičiumi departamentus. Rugpjūčio 4 d. buvo panaikintas feodalizmas, vadinamieji Rugpjūčio dekretai anuliavo Antrojo luomo feodalines teises ir Pirmojo luomo renkamą dešimtinę. Dekretais kilmingieji, dvasininkija, miestai, provincijos, kompanijos prarado turėtas privilegijas. Visi teisėjai buvo paskelbti laikinais ir nepriklausomais nuo sosto. Buvo uždraustos paveldimos pareigybės, išskyrus pačią monarchiją. Kriminalines bylas pradėjo tirti prisiekusiųjų teismai. Karalius turėjo teisę skelbti karą, bet įstatymų leidėjai turėjo apsvarstyti šį siūlymą ir patys dėl jo nuspręsti. Buvo panaikinti vidaus prekybos barjerai, gildijos ir kitos darbininkų organizacijos: bet kuris žmogus galėjo laisvai prekiauti gavęs licenciją. Streikai tapo nelegalūs.

Prieš revoliuciją Katalikų bažnyčia buvo didžiausias žemvaldys šalyje. 1790 m. Bažnyčia prarado teisę apmokestinti javus, buvo panaikintos kunigų privilegijos, o Bažnyčios turtas konfiskuotas.

Respublikos vyriausybė, įgaliota Liudviko XVI, taip pat įvedė matavimo vienetų sistemą (Système International d’Unités), kuri vėliau tapo žinoma kaip metrinė sistema. Buvo visuotinai pripažinti Charles-Augustin de Coulomb ir André-Marie Ampère darbai elektros ir elektromagnetizmo srityse, o jų vienetai įtraukti į metrinę sistemą.

Satyriniame paveikslėlyje šaipomasi iš Prancūzijos revoliucijos, kokia ji buvo matoma užsieniečių akimis

Kai 1789 m. spalį Paryžiaus liaudis, norėdama atkreipti dėmesį į skurdą, užpuolė karaliaus rūmus Versalyje, karališkoji šeima turėjo persikelti į Tiuilri rūmus Paryžiuje. Vėliau, 1791 m. birželį, karališkoji šeima slapta iškeliavo iš Paryžiaus į Vareną prie šiaurės rytų Prancūzijos sienos, tikėdamasi sulaukti paramos iš rojalistų, kuriais karalius pasikliovė, bet pakeliui buvo sučiupta. Vėliau visa šeima buvo grąžinta į Paryžių ir laikyta namų arešto sąlygomis Tiuilri rūmuose.

Tuo tarpu Asamblėjoje atsirado frakcijų. Revoliucijos priešininkai sėdėjo dešinėje pusėje. Vadinamieji „Rojalistai demokratai“ siekė įtvirtinti konstitucinę monarchiją, panašią į veikusią Jungtinėje Karalystėje. „Nacionalinė partija“, sėdinti centre ir kairiau, turėjo radikalesnių siūlymų. Lafayette vadovaujama Nacionalinė Sargyba, kurią rėmė vidurinė klasė, irgi buvo stipri jėga. Kadangi dauguma Asamblėjos delegatų daugiau palaikė konstitucinę monarchiją, nei respubliką, įvairios grupės susitarė dėl reikšmingesnio, nei vien tik nominalaus valdovo, Liudviko XVI statuso. Jis buvo priverstas prisiekti Konstitucijai, pagal kurią numatyta, kad priesaikos atsisakymas, vadovavimas armijai kare su tauta ar kurio nors asmens įpareigojimas tai atlikti karaliaus vardu de facto prilygsta sosto atsižadėjimui. 1791 m. rugsėjo 3 d. priimta pirmoji Prancūzijos Konstitucija, paskelbusi konstitucinę monarchiją. Pagal ją karalius turėjo dalytis valdžia su įstatymus leidžiančiu renkamu Susirinkimu, tačiau taip pat turėjo ir karališkąją veto teisę ir galėjo pasirinkti ministrus.

Rugsėjo žudynės

Po naujų rinkimų, įvykusių 1791 m. spalio 1 d., naujasis parlamentas neprabėgus metams pasinėrė į chaosą. Dešinėje susibūrė 165 konstitucinės monarchijos šalininkai, 330 žirondistų (liberalūs respublikonai), kairėje – jakobinai (radikalūs revoliucionieriai), o 250 delegatų nepriklausė jokiai frakcijai. Nuo pat parlamento veiklos pradžios karalius vieną po kito vetavo priimtus įstatymus: dekretą, siūlantį mirties bausmę emigrantams, ir kitą, reikalaujantį iš kunigų per aštuonias dienas prisiekti Kunigų civilinei konstitucijai. Netrukus kilo konstitucinė krizė ir prasidėjo kitas revoliucijos etapas. 1792 m. vasarą Prancūzijoje susiklostė krizinė situacija, paskatinusi gilinti revoliuciją ir atsisakyti monarchijos. Pagrindinė krizės priežastis buvo pačių revoliucionierių pradėtas Prancūzijos karas su Austrija ir Prūsija. Pasklidus gandams, kad šalies karinius planus Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė išdavė Prancūzijos priešams, ir miniai užpuolus Tiuilri rūmus, monarchai 1792 m. rugpjūčio 10 d. buvo suimti, nuversti nuo sosto, vėliau teisiami ir nubausti mirties bausme už valstybės išdavimą. 1792 m. vasarą nušalinus karalių nuo valdžios, prieš metus priimta Konstitucija nustojo galioti. Remiantis visuotine rinkimų teise, buvo išrinktas naujas atstovaujamasis organas – Konventas, kuris 1792 m. rugsėjo 21 d. (arba, pasak kitų šaltinių, rugsėjo 22 d.) paskelbė Prancūziją respublika. Konvente nuo pat pradžių užvirė arši kova tarp vienam jakobinų klubui priklausiusių žirondistų (jų pavadinimas kilo iš Žirondos departamento) ir montanjarų. Spalio mėnesį žirondistai pasitraukė iš jakobinų klubo. Konvento sprendimu, karalius Liudvikas XVI 1793 m. sausio 21 d. buvo giljotinuotas. Marija Antuanetė buvo giljotinuota spalio 16 d. 1793 m. birželio pradžioje buvo susidorota ir su neseniai nuo jakobinų atsiskyrusiais žirondistais bei įvesta jakobinų diktatūra.

Marija Antuanetė

Po karaliaus giljotinavimo į karą su Prancūzija įsitraukė kone visos Europos didžiosios valstybės. Po pirmos didelės revoliucionierių pergalės Valmy mūšyje 1792 m. rugsėjo 20 d., kitą dieną, rugsėjo 21 d., buvo paskelbta Pirmoji Prancūzijos respublika. Buvo įvestas Prancūzų revoliucinis kalendorius.

Nacionalinės vyriausybės likučiai rėmėsi sukilėlių komuna. Komuna pasiuntė gaujas į kalėjimus savavališkai teisti ir žudyti 1400 aukų, taip pat išsiuntinėjo laiškus kitiems miestams, ragindama sekti jų pavyzdžiu. Asamblėja menkai tegalėjo tam pasipriešinti. Tokia situacija truko tol, kol 1792 m. rugsėjo 20 d. susirinko Nacionalinis konventas, atsakingas už naujos Konstitucijos sukūrimą ir tapęs de facto naująja Prancūzijos vyriausybe. Kitą dieną Konventas panaikino monarchiją ir paskelbė respubliką.

Kai padėtis karo lauke ėmė blogėti, sukilo kainos ir sankiulotai (sans-culottes, vargšai darbininkai ir radikalūs jakobinai), kai kuriose vietovėse kilo pasipriešinimas revoliucionieriams. Tai paskatino jakobinus ne be Paryžiaus sankiulotų paramos nuteikti visuomenę prieš žirondistus ir, įvykdžius parlamentinį perversmą, paimti valdžią į savo rankas. Nuo 1793 m. birželio 2 d. iki 1794 m. liepos 27 d. buvo įvesta kairiųjų jakobinų diktatūra. Literatūroje dažnai ji ne visai tiksliai vadinama tiesiog jakobinų, revoliucijos metais Paryžiuje veikusio politinio klubo narių vardu, diktatūra. Jakobinų ir sankiulotų sąjunga paklojo pamatus naujai vyriausybei, kurios politika buvo gerokai radikalesnė. 1793 m. rugsėjį prasidėjo Teroro valdymas, trukęs apie 12 mėnesių. Visuomenės saugumo komitetas, įkurtas 1793 m. balandžio 6 d., buvo de facto Prancūzijos vykdomoji valdžia. Karo sąlygomis ir galbūt kilus tautos išlikimo grėsmei, jakobinai, vadovaujami Robespjero perėmė į savo rankas teisingumo vykdymą ir pavedė jį dvylikos narių komiteto priežiūrai. Buvo nužudyta maždaug 18 tūkst. žmonių, apkaltintų antirevoliucine veikla. 1794 m. Robespjero nurodymu masiškai žudyti ultraradikalūs ir nuosaikieji jakobinai, dėl to smarkiai krito jo populiarumas. 1794 m. liepos 27 d. įvyko Termidoro perversmas – suimtas ir nužudytas pats Robespjeras. Naująją vyriausybę daugiausia sudarė terorą išgyvenę žirondistai. Atėję į valdžią jie atkeršijo – uždarė Jakobinų klubą ir nužudė daugybę jo narių (vadinamasis Baltasis teroras).

Maksimiljanas Robespjeras

Paaiškėjus Nacionalinio Konvento planams eksportuoti revoliuciją, nukirsdinus Liudviką XVI ir atsivėrus keliui per Šeldės upę, kaimyninės šalys suskato burtis į karinę sąjungą, nukreiptą prieš Prancūziją. Ispanijai, Neapoliui, Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams prisidėjus prie Prūsijos ir Austrijos, buvo sudaryta Pirmoji antiprancūziškoji koalicija (1792–1797 m.). Ji suformuota jau prasidėjus karams. Paėmę valdžią jakobinai paskelbė Guerre Totale (visuotinį karą) ir Levée en masse (masinį šaukimą į kariuomenę). Įsiveržusi rojalistų armija buvo sumušta prie Tulono 1793 m. Tai paskatino Prancūziją pereiti į puolimą ir davė progos pasižymėti jaunam Napoleonui Bonapartui. Po Fleriuso mūšio buvo užimta Belgija ir Reino kraštas. Įsiveržus į Nyderlandus buvo įkurta marionetinė Batavijos respublika. Galiausiai Bazelyje 1795 m. buvo sudaryta taika tarp Ispanijos, Prūsijos ir Prancūzijos.

Direktorija

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Direktorija.

Žlugus Pirmajai antiprancūziškajai koalicijai, išnyko Prancūzijos užpuolimo grėsmė. Konventas 1795 m. rugpjūčio 17 d. patvirtino vadinamąją III metų konstituciją, kuri rugsėjį plebiscitu buvo ratifikuota ir įsigaliojo 1795 m. rugsėjo 26 d. Pagal Konstitucijos nuostatas buvo įsteigta Direktorija ir pirmasis Prancūzijos istorijoje dviejų rūmų parlamentas. Jį sudarė Penkių šimtų atstovų taryba (le Conseil des Cinq-Cents – 500 taryba) ir 250 seniūnų taryba (le Conseil des Anciens – Seniūnų taryba). Vykdomoji valdžia atiteko 5 direktoriams, kuriuos kasmet išrinkdavo Seniūnų taryba iš Penkių šimtų tarybos sudaryto sąrašo. Ketveri Direktorijos valdymo metai pasižymėjo jos despotizmu ir nuolatiniais bruzdėjimais. Jei rinkimai baigdavosi ne Direktorijos naudai, ji pasitelkdavo kariuomenę priešininkams malšinti. Kariuomenei vadovavęs Napoleonas po pergalių Egipte ir Europoje tapo vis populiaresnis. 1799 m. lapkritį Napoleonas Briumero 18 perversmo metu nuvertė Direktoriją ir įsteigė Konsulatą. Šis perversmas laikomas revoliucijos Prancūzijoje pabaiga.

Literatūra

• Didysis Bastilijų šturmas / Algis Kasperavičius. – Vilnius: Mintis, 1989. – 113 p.