Ekonominis ciklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ekonominiai ciklai – vadinami reguliarūs ekonomikos svyravimai nuo piko iki kritimo.

Ekonominių ciklų fazės[taisyti | redaguoti kodą]

Cikle išsiskiria keturios aiškios fazės: pikas, nuosmukis, dugnas ar žemiausias taškas ir pakilimas.

Viršūnė – ekonomikos aktyvumo viršūnė yra aukščiausias taškas ekonomikos pakilimo. Šiame taške bedarbystė praktiškai sumažėja iki minimumo ar visiškai prapuola, o ekonomika funkcionuoja maksimaliai, tai yra ūkyje dirba praktiškai visi kapitalo ir darbo resursai. Įprastai, nors ir ne visada piko laikotarpiu sustiprėja infliacinis spaudimas.

Nuosmukis – periodas, kai sumažėja gamyba. Galiausiai mažėjant gamybai pradeda augti bedarbystė. Dalis ekonomistų teigia, kad nuosmukiu galima laikyti tik ekonominio aktyvumo nuosmukiu, kuris tęsiasi mažiausiai šešis mėnesius.

Krizė – ekonominiame cikle yra žemiausias taškas gamybos ir užimtumo. Dugno pasiekimas laikomas kritimo pabaiga, po kurio seks pakilimas. Šitas periodas nėra ilgalaikis. Bet istorija žino ir išimtinį atvejį. Didžiosios depresijos laikais, kurie buvo XX a. 30 – aisiais metais dugnas truko beveik 10 metų.

Pakilimas – po dugno pasiekimo visada ateina pakilimas, kurio metu auga gamyba ir mažėja bedarbystė. Dalis ekonomistų teigia, kad šiuo periodu būna neaukšti infliacijos tempai, kol ekonomika pasiekia piką.

Iš tikro ne visada galima aiškiai pastebėti, kai baigiasi viena fazė ir prasideda kita. Taip pat kiekvienas ciklas eina kitame ūkinio išsivystymo lygyje ir vieno ciklo dugne žmonės gali gyventi geriau negu kito ciklo pike. Tai ypač reikia atsižvelgti lyginat įvairių valstybių ciklus, o ypač ekonomikų augimą.

Ekonominių ciklų valstybinis reguliavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Šiais laikais valstybės seka savo ekonomikos ciklus ir per mokesčius ir valstybinius užsakymus stengiasi sušvelninti ekonomikos svyravimus. Jei ekonomika sparčiau auga, didėja mokesčiai ir mažėja valstybiniai užsakymai, jei ekonomika rodo stagnacijos požymius, mažinami mokesčiai ir didinamos valstybinės išlaidos. Valstybė tiesiog įvykdo pinigų emisiją.

Ekonominių ciklų trukmės[taisyti | redaguoti kodą]

Nors laikoma, kad fazių kaita priklauso nuo ekonominio aktyvumo, yra ir kiti faktoriai, darantys įtaką ekonominiams ciklams. Svarbiausi iš jų yra sezoniniai svyravimai ir ilgalaikės tendencijos. Sezoniniai svyravimai vyksta įvairiuose metų laikuose, sakykim Velykos ar Kūčios, kai žymiai paauga ekonominis aktyvumas ypač mažmeninėje prekyboje. Kituose ūkio šakose, sakykim žemės ūkyje, automobilių gamyboje ir statybose gamybos suaktyvėjimas pastebimas vasara. Analizuojant dešimtmečių ir šimtmečių raidas galima objektyviau daryti išvadas apie ekonomikų augimo ar smukimo greitį ir tendencijas.

Ekonominių ciklų svyravimo apskaičiavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ekonominis ciklas dažnai asocijuojasi su gamybos apimčių pasikeitimais, dažniausiai matuojamas bendruoju vidaus produktu (toliau – BVP), yra pats patikimiausias ekonomikos būsenos rodiklis. Svarbu pažymėti, kad daugiau atsižvelgiama ne į patį BVP, o į jo augimo tempus ekonominio ciklo pakilime. BVP kritimas apie 6 mėnesius laikomas kaip krizė ekonomikoje. O priešingai, greitas BVP augimas laikomas ekonomikos bumu.[1]

Ekonominių ciklų tendencijos[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kurios veikos sritys turi savybę aplenkti ekonominių ciklų pasikeitimą. Anksčiau tai buvo galima pasakyti apie vertybinių popierių rinką. Iki 1980 – ųjų metų pikas vertybinių popierių rinkoje aplenkdavo ekonomikos pakilimą šešiais mėnesiais. Nuo 1980 – ųjų galo nusistovėjęs ryšys tarp vertybinių popierių rinkos ir ekonomikos tapo daug mažiau ryškus, nes vertybinių popierių rinka tapo mažiau svyruojanti. Maža to, 1990 – aisiais, aktyvumas vertybinių popierių rinkoje buvo atvirkščias ekonomikos tendencijoms. Sekančiais metais vertybinių popierių rinkų rodikliai dar daugiau skyrėsi nuo šalies ekonominio aktyvumo, ataskaitos apie ekonomikos augimą buvo sutinkamos skeptiškai. Tai buvo aiškinama tuo, kad geros naujienos apie ekonomiką pranašaują apie didesnę infliaciją.

Kitu faktorium, tolygiai einančiu su ekonomikos aktyvumu yra švarios investicijos į ekonomiką. Iki 1960 – tųjų investicijų augimas buvo sąlyginai tolygus ekonominiam ciklui. Bet nuo 1960 – tųjų vidurio investicijų dydis pradėjo mažiau svyruoti palyginus su ekonominio ciklo svyravimu. 1964–1969 metų periodu švarios investicijos sudarė 4,3 % nuo BVP. Toliau investicijos dar labiau mažėjo ir 1985–1989 nukrito iki 2,6 %, o ekonominio nuosmukio metu 1990–1991 metais iki 1,4 %. Kai kurie ekonomistai tvirtina, kad palaipsnis investicijų mažėjimas nesukėlė bendro ekonomikos nuosmukio, nes padidėjo asmeninis vartojimas, dėka paimtu kreditų ir padidėjusių valstybės išlaidų (didžiąją dalimi dėl biudžeto deficito nuo 1960 – tųjų iki 1990 – tųjų galo), kuris daugiau negu padengė sumažėjusias investicijas. Kiti ekonomistai skaito, kad nedideli svyravimai sumažėjusiame ekonomikos augime nuo 1960 – ųjų pranašauja ūkio smukimo tendenciją. Iš tikro, nuo 1960 – ųjų ekonomikos augimo tempai JAV pastoviai mažėjo. Ekonomika1960 – aisiais augo 3,8 %, 1970 – aisiais – 2,8 %, 1980 – aisiais – 2,5 % ir pirmoje pusėje 1990 – ųjų – 1,8 %. Tai galima paaiškinti «spekuliacinėmis» investicijomis (investuojama jau į esamas įmones) dėka «realių» kapitalo investicijų (staklių pirkimas, naujų gamyklų statyba).

Ekonominių ciklų įtaka įvairioms ūkio šakoms[taisyti | redaguoti kodą]

Ūkio šakas, kurios gamina trumpalaikio naudojimo prekes ekonominių ciklų svyravimai veikia mažiau. Kartais net suaktyvina kai kurių siaurų sferų veiklą, kaip lombardų, juristų ir bankrotų specialistų. Daugiau pažeidžiamos įmonės gaminančios ilgesnio vartojimo prekes. Šios įmonės ne tik daugiausiai nukenčia nuo ekonominių ciklų nuosmukių, bet ir daugiausiai išlošią pakilime ir pike. Svarbiausios priežastys – dvi: pirkinių atidėjimas ir rinkos monopolizacija. Sunkesnių periodu kapitaliniai įdėjimai gali būti atidėti, o ilgesniu periodu įranga taisoma, modernizuojama o ne perkama nauja. Ekonominio nuosmukio laikais investicijos į gamybos įrankius žymiai sumažėja. Tą patį galima pasakyti ir apie ilgesnio naudojimo prekes. Skirtingai, negu maisto produktų ar drabužių, automobilį ar buitinę techniką galima nusipirkti vėliau. O užsitęsus ekonominei krizei tiesiog ir nėra pinigų pirkti brangesnes prekes, kartais žmonės pinigų trukumą sprendžią naudodamiesi santaupomis ar kreditais. Ekonominio nuosmukio laikais žmonės daugiau taiso, o ne keičia ilgo naudojimo prekes. Nors ir maisto produktų ar drabužių pardavimai mažėja, jie mažėja mažiau negu prekių ilgesnio naudojimo.

Monopolistai, gaminantis ilgalaikio naudojimo prekes ekonominio nuosmukio laikais kainas stengiasi išlaikyti stabilias, mažinant gamybą sumažėjus paklausai. Tokiu atveju ekonomikos nuosmukis daugiau įtakos turi gamybos apimtims ir užimtumui, o ne kainoms. Kitokia situacija susidaro šakose, išleidžiančias prekes trumpalaikio naudojimo. Sumažėjus vartojimui mažinamos kainos, nes čia praktiškai nebūna monopolisčių.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Korotayev, Andrey V., & Tsirel, Sergey V. A Spectral Analysis of World GDP Dynamics: Kondratieff Waves, Kuznets Swings, Juglar and Kitchin Cycles in Global Economic Development, and the 2008–2009 Economic Crisis. Structure and Dynamics. 2010. Vol.4. #1. P.3-57.