Coco Chanel

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Koko Šanel
pranc. Coco Chanel
Chanel.jpg
Gimė 1883 m. rugpjūčio 19 d.
Somiuras, Prancūzija
Mirė 1971 m. sausio 10 d. (87 metai)
Paryžius, Prancūzija
Tautybė prancūzė
Veikla prancūzų modeliuotoja
Commons-logo.svg Vikiteka Coco ChanelVikiteka

Koko Šanel (Coco Chanel, tikrasis vardas Gabrielle Bonheur Chanel; 1883 m. rugpjūčio 19 d. Somiure – 1971 m. sausio 10 d. Paryžiuje) – prancūzų dizainerė, įkūrusi „Chanel“ mados namus.

Ji buvo prancūzų modeliuotoja, 1926 m. išgarsėjusi čarlstono laikų „maža juoda suknele“. Chanel pirmoji atskleidė juodos spalvos elegantiškumą, rankines permetė per petį, jūreiviškus drabužius pavertė stilingu atostogų atributu. 1954 m. jai pavyko visus nustebinti „Chanel“ stiliaus kostiumėliais, kurie tapo jos mados namų firminiu ženklu. Coco Chanel vardas įamžintas ir kvepaluose „Chanel Nr. 5“. Nuo 1983 m. Chanel mados namams vadovavo Karlas Lagerfeldas. Po K. Lagerfeldo mirties, 2019 m. mados namų vadovavimą perėmė Virginie Viard.

 Biography note.svg  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Ankstyvasis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Garsi modeliuotoja Coco Chanel gimė 1883 m. rugpjūčio 19 dieną vargšų prieglaudoje Somiure (Prancūzija) – turgaus miestelyje prie Luaro upės. Tuo metu jos motinai Eugénie Jeanne Devolle buvo 20 metų, o tėvui Albertui Chanel – 28-eri. Pora dar nebuvo susituokusi, tačiau jau turėjo dukrą – Juliją, gimusią mažiau nei prieš metus.[1] Jeanne Devolle ir Albertas oficialiai įteisino savo santykius tik praėjus metams nuo Coco Chanel gimimo.[2]

Albertas buvo migrantų turgaus pirklys, turėjo savo kioskų įvairiuose miestuose, todėl dažnai išvažiuodavo darbo reikalais, palikdamas savo moterį bei vaikus. Sunki šeimos finansinė padėtis privertė jauną motiną dirbti skalbėja bei padėti vyrui turgavietėje. Kartais jai tekdavo dirbti turguje kartu su savo vaikais nepaisant blogo oro. 1885 m. jų šeimoje gimė pirmasis sunūs – Alfonsas (kuris tapo mylimiausias Coco Chanel brolis), o dar po dviejų metų Jeanne Devolle pagimdė ketvirtą vaiką – dukrą Antoinette. Iš viso pora turėjo šešis vaikus, bet vienas sunūs mirė greitai po gimimo.

Kai Coco Chanel buvo 11 metų, motina mirė ir tėvas atsisakė globoti vaikus: dukras atidavė vienuolėms, kurios vadovavo našlaičių namams, o sūnūs pateko į valstiečių šeimą.[3] Chanel ir jos seseris gyveno Aubazino vienuolyne, kol sulaukė pilnametystės. Apgyvendinta internate vienuolikmetė mergaitė buvo pesimistiškai nusiteikusi, ieškojo išeities mintyse apie mirtį ir kerštą tiems kas ją išdavė. Chanel valdė piktys, ji svajojo padegti ir sunaikinti jos būvimo vietą. Aubazine buvo didžiausi regiono našlaičių namai, kuriuose kiekvienas gyventojas turėjo laikytis griežtų nurodymų.

Apgyvendinimas našlaičių namuose turėjo tam tikrą įtaką būsimai Coco Chanel karjerai, nes būtent ten ji išmoko siūti. Vėliau Chanel bandė užmaskuoti savo tikrąją vaikystės istoriją. Jauna modeliuotoja pasakojo, kad jos motina mirė, kai jai buvo tik šešeri metai, o tėvas išvyko į Jungtynes Amerikos Valstijas ieškoti sekmės ir laimingo gyvenimo. Be to, Coco Chanel teigė, kad gyveno ne internate, o kartu su savo tetomis.[2]

Asmeninis gyvenimas ir karjeros pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sceninė karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išmokusi siūti per šešerius metus, praleistus Aubazine, Chanel įsidarbino siuvėja. Laisvalaikiu ji dainavo kabarete, kuriame lankėsi kavalerijos karininkai. Chanel debiutavo scenoje dainuodama cafe-concert (populiarioje tų laikų pramogų vietoje) Moulinse, La Rotonde kavinėje. Ji buvo atlikėja, linksminanti minią pagrindinių „žvaigdžių“ pasirodymų pertraukų metu.[4] Coco Chanel buvo labai populiari tarp lankytojų dėl dviejų linksmų dainelių: „Ko Ko Ir Ko“ ir „Qui qu a vu Coco?“, todėl ir gavo „Coco pravardę, likusią visam gyvenimui. Tačiau yra žmonių, kurie tiki, kad pravardė yra aliuzija į žodį „koketė“ (pranc. cocotte).[5]

Balsanas ir Kapelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moulinse Chanel susitiko su jaunu, buvusiu prancūzų kavalerijos karininku Étienne'u Balsanu. Būdama dvidešimt trijų, Chanel tapo jo meiluže.[6][5] Kitus trejus metus jie gyveno kartu château Royallieu (pilyje Royalliey) netoli nuo Compiègne vietovės, populiarios dėl miškų takų, skirtų jodinėjimui bei medžioklei.[7][8][9] Balsanas užtikrino Coco Chanel turtingą gyvenimą, ji turėjo deimantų, suknelių, perlų.[10] Balsano turtai leido jiems mėgautis vakarėliais ir tenkinti savo poreikius.

Tačiau 1908 m. Chanel užmezgė romaną su vienu iš Balsano draugų, kapitonu Arthuru Edwardu „Boy“ Capel.[11] Vėliau Chanel prisimindavo šį savo gyvenimo etapą taip: „Du džentelmenai varžėsi už mano karštą mažą kūną“.[12][5] Capel buvo turtingu Anglijos aukštosios klasės atstovu, jis apgyvendino Chanel bute Paryžiuje[7][13] bei finansavo jos pirmąsias parduotuves.

Patrice Bollon kūrinyje „Esprit d'époque: essai sur l'âme contemporaine et le conformisme naturel de nos sociétés” pastebėjo, kad „Chanel“ išvaizdos koncepcijai galimai turėjo įtakos Capel aprangos stilius. „Chanel No. 5“ butelio dizainas turi dvi tikėtinas kilmės istorijas, kurios abi yra siejamos su Capel.[14] Pora leido laiką madinguose kurortuose, tokiuose kaip Deauville. Chanel tikėjo, kad jie apsigyvens kartu, tačiau Capel nebuvo jai ištikimas.[11] Jų romanas truko devynerius metus. Net po to, kai 1918 m. Capel vedė anglų aristokratę Diana Wyndham, jis nenutrukė ryšių su Chanel.

1919 m. gruodžio 22 d. Capel žuvo automobilų avarijos metu.[15][16] Teigiama, kad memorialas avarijos vietoje buvo užsakytas Chanel.[17] Praėjus dvidešimt penkeriems metams po įvykio, Chanel, tuomet gyvenusi Šveicarijoje, pasakė savo draugui Paul Morand: „Jo (Capel) mirtis man buvo baisus smūgis. Praradus Capel, aš praradau viską. Tai lėmė mano nelaimingą gyvenimą“.[7][3] Chanel pradėjo kurti skrybėles gyvendama su Balsanu. Iš pradžių šis užsiėmimas buvo tik pramoga, kuri vėliau peraugo į komercinę veiklą. 1910 m. ji įgijo licenciją ir atidarė butiką 21 name, Cambon gatvėje, Paryžiuje ir pavadino jį „Chanel Modes“. Chanel prekyba skrybėlaitėmis suklestėjo, kai 1912 m. teatro aktorė Gabrielle Dorziat užsidėjo jos skrybėles Fernando Nozière’o spektaklyje „Bel Ami“. Vėliau aktorė pozavo su Chanel skrybėlėmis „Les Modes“ publikuotose nuotraukose.[18]

Pripažintas kutiurjė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. Chanel įsigijo pastatą Cambon gatvėje, viename madingiausių Paryžiaus rajonų. 1921 m. ji atidarė butiką, kuriame pardavinėjo drabužių, skrybėlių ir įvairių aksesuarų, o vėliau Coco Chanel išplėtė prekybą papuošalais ir kvapiosiomis medžiagomis. 1927 m. Chanel priklausė jau penki nekilnojamojo turto objektai Cambon gatvėje.[19]

„Chanel“ parduotuvė Cambon gatvėje

1920 m. pavasarį Rusijos baletų impresarijus Sergejus Diagilevas supažindino Chanel su rusų kompozitoriumi Igoriu Stravinskiu.[20] Vasarą Chanel sužinojo, kad Stravinskių šeima po karo paliko Tarybų Sąjungą ir ieško vietos gyventi. Ji pakvietė juos į savo naujus namus Bel Respiro, Paryžiaus priemiestyje Garches, kol jie ras sau nuolatinę gyvenamąją vietą. Jie atvyko į Bel Respiro antrąją rugsėjo savaitę[19] ir gyveno jos namuose iki 1921 m. gegužės.[19] Be savo mados kolekcijų išleidimo, Chanel pradėjo kurti šokių kostiumus Ballets Russes.

19231937 m. ji bendradarbiavo, kurdama Diagilevo ir šokėjo Vaclavo Nižinskio choreografinius pastatymus.[19] 1924 m. Chanel pasirašė susitarimą su broliais Wertheimeriais Pierre’u ir Paulu, kurie nuo 1917 m. buvo kvepalų ir kosmetikos namų „Bourjois“ direktoriais. Chanel kartu su broliais įsteigė juridinį asmenį – „Parfums Chanel“ ir Wertheimeriai sutiko visiškai finansuoti kvepalų „Chanel Nr. 5“ gamybą, rinkodarą ir platinimą. Wertheimeriai gavo septyniasdešimt procentų pelno, Théophile Bader – dvidešimt procentų, o Coco Chanel, nepatenkinta susitarimu po kurio laiko pasitraukė iš verslo veiklos.[7][19] Vėliau Chanel dirbo daugiau nei dvidešimt metų, kad įgytų įmonės „Parfums Chanel“ kontrolę.[21] Ji sakė: „Pierre’as Wertheimeris buvo banditas, kuris mane išviliojo“.[22][21]

Veikla kaip nacių agentė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Halu Vaughanu išplatintuose archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad Prancūzijos policijos prefektūra turėjo dokumentą, kuriame Chanel buvo apibūdinta kaip nacių agentė F-7124 su kodiniu slapyvardžiu „Westminster“. Įtarimai dėl Coco Chanel šnipinėjimo pirmą kartą kilo, kai ji pradėjo ieškoti prieglobsčio prabangiame viešbutyje „Ritz“, kuris taip pat buvo naudojamas kaip nacių kariuomenės štabas Paryžiaus okupacijos metu. Būtent viešbutyje „Ritz“ ji sutiko ir įsimylėjo baroną Hansą Guntherį von Dincklage, dirbantį Vokietijos ambasadoje netoli Gestapo. Būtent jis vėliau pažadėjo Chanel padėti išlaisvinti sūnėną, mainais už tarnybą Berlyne ir šnipinėjimą. Prasidėjus nacių okupacijai Prancūzijoje, Coco Chanel nusprendė uždaryti savo parduotuvę, prisidengdama pirkimų skaičių mažėjimui. Tačiau kai ji persikėlė į viešbutį „Ritz“, kuriame buvo įsikūrusi Vokietijos kariuomenė, visuomenei tapo aišku, jog Coco palaiko nacizmą.[7]

Dirbdama šnipu, Chanel tiesiogiai dalyvavo Trečiojo Reicho operacijoje „Modellhut“ („Madinga skrybėlė“), kurios tikslas buvo perimti Madrido kontrolę. 1943 m. Chanel lankėsi Madride, siekdama per Didžiosios Britanijos ambasadorių Ispanijoje serą Samuelį Hoarę įtikinti Vinstoną Čerčilį nacių siekiu pasirašyti separatinę taiką. Madride, Didžiosios Britanijos ambasadoje, Coco susitiko su seru Samueliu Hoare, bet susitikti su Čerčiliu, kuris sirgo, ji nesugebėjo. Tuo metu Vera Lombardė, kuri lydėjo Chanel Ispanijoje, pranešė anglams, kad jos lydinti moteris yra nacių šnipė. Coco Chanel grįžo į Paryžių, nesugebėjusi įvykdyti operacijos.[7]

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Prancūzijos valdžia Chanel priminė visus jos ryšius su nacais. Coco buvo apkaltinta kolaboravimu ir suimta. 1944 m. Čerčilio prašymu ji buvo išleista, bet su sąlyga, kad išvyks iš Prancūzijos. Chanel išvyko į Šveicariją, kur gyveno iki 1953 metų.[7]

Pokario gyvenimas ir karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvendama Šveicarijoje, Coco Chanel nenustojo domėtis mados tendencijomis. Priešingai nei prieškario laikais, kai mados srityje viešpatavo moterys, ji matė, kad mados pasaulyje pripažinimo sulaukė dizaineriai vyrai, tokie kaip: Christianas Dioras, Cristobal Balenciaga, Robert Piguet ir Jacques Fath. Chanel buvo įsitikinusi, kad moterys galiausiai sukils prieš vyrų pamėgtą estetiką.[5]

Ji manė, kad mada yra gilioje krizėje. Pasitelkiant epochos tendencijoms, talijos linija tai buvo nuleidžiama, tai pakeliama, tai vėl nuleidžiama. Coco Chanel toks požiūris į drabužius nepatiko, todėl, būdama daugiau nei 70 metų moteris, nusprendė grįžti į mados pasaulį. Tam pirmiausia reikėjo milžiniškų kapitalų, todėl ji pardavė savo vilą „La pauzę“ literatūros agentui Čerčiliui Emeriui Rivsui. Be to, ji sudarė sutartį su vienu stambiu Amerikos verslininku, kuris turėjo pagaminti dešimtis tūkstančių suknelių iš jos būsimų kolekcijų.[23]

1954 m. vasario 5 d. Chanel pasirodė su savo sugrįžimo kolekcija. Prancūzijos spauda, atsižvelgdama į Chanel koloboravimą su naciais karo metu, neigiamai atsiliepė apie jos sugrįžimą. Tačiau amerikiečių ir britų spauda kolekciją suprato kaip mados „lūžį“.[24]

Buvusią šlovę ir pagarbą Coco pasiekė tik po trijų mados sezonų: turtingos ir garsios moterys tapo nuolatinėmis jos pasirodymų lankytojomis. O Chanel sukurtas tvido kostiumas (siauras sijonas ir švarkelis be apykaklės su auksinėmis sagomis ir pridėtinėmis kišenėmis) tapo moterų sėkmės simboliu. Jau 1957 metais menininkė gavo Neimano Markuso prizą, kuriuo buvo apdovanojami įtakingiausi XX amžiaus mados kūrėjai.[23]

1950–1960 metais Coco Chanel bendradarbiavo su įvairiomis Holivudo studijomis, kūrė drabužius tokiom žvaigždėm, kaip Odrė Hepburn ir Elizabeta Teilor. Tarp jos klientų buvo pirmoji JAV ponia Žaklina Kenedi. Taip pat Chanel pasižymėjo mecenatės veikla. Ji finansiškai rėmė Salvadorą Dali ir Pablą Pikaso. 1970 metais Chanel atmetė mini sijonų idėją, ir jos mados namai smarkiai nuleido pozicijas.

Paskutiniai gyvenimo metai ir mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak Edmonde Charles-Roux,[5] Chanel gyvenimo pabaigoje tapo labai vieniša. Paskutiniais gyvenimo metais ją kartais lydėdavo Jacquesas Chazotas ir jos patikėtinis Lilou Marquandas. Ji mirė 1971 m. sausio 10 d., sekmadienį, viešbutyje „Ritz“, kuriame gyveno daugiau nei 30 metų.[25] Coco Chanel niekada nebuvo ištekėjusi ar susilaukusi vaikų.

Jos laidotuvės vyko Église de la Madeleine, modeliai ceremonijos metu užėmė pirmąsias vietas, o karstas buvo uždengtas baltomis gėlėmis: camellijomis, gardenijomis, orchidėjomis, azalijomis ir keliomis raudonomis rožėmis. Daugumą atsisveikinančių su Coco vilkėjo „Chanel“ kostiumus. Jos laidotuvėse dalyvavo Salvador Dali, Serge Lifar, Jacques Chazot, Yves Saint Laurent ir Marie-Hélène de Rotšildų.[26]

Coco Chanel palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar 1915 metais mados žurnalas „Harper’s Bazaar“ rašė apie Chanel sukurtą dizainą: „Šį sezoną mados namų „Chanel“ vardas yra kiekvieno pirkėjo lūpose“.[7] Chanel populerėjimas buvo oficialus smūgis moters siluetui, įrištam į korsetus. Jos dizaino estetika iš naujo apibrėžė stilingos moters įvaizdį po Pirmojo pasaulinio karo, nes „Chanel“ prekės ženklo išvaizda buvo jaunatviška ir nesuvaržyta.

Jodinėjimo ir medžioklės kultūra, kurios taip aistringai troško visuomenės elitas, sužadino Chanel vaizduotę. Jos pačios atsidavimas sportiniam gyvenimui taip pat įkvepė kai kurias kolekcijas. Iš ekskursijų su jachtomis ji pasisavino darbužių dizainus, susijusius su jūrine veikla: horizontalus dryžuotus marškinius, kelnes su atlenkimais, megztinius su kakleliu ir spygliuotus batus.[7]

Džersio (trikotažinis) audinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis „Chanel“ triumfas buvo jos novatoriškas džersio audinio panaudojimas, kurį jai pagamino kompanija „Rodier“.[5] Daugumą dizainerių šią medžiagą laikė pernelyg „paprasta“, kad galėtų naudoti savo kostiumuose, o Coco Chanel sugebėjo šį audinį pritaikyti drabužių kolekcijose. Metropoliteno muziejus teigė: „Kadangi jos finansinė padėtis pirmaisiais savo karjeros metais buvo nestabili, Chanel audinį pirko pirmiausia už nedidelę kainą. Tačiau audinio savybės užtikrino, kad dizainerė juo naudosis dar ilgai, kai jos verslas taps pelningas“.[27] Ankstyvą Chanel džersinį kostiumą sudarė kardiganinė striukė ir plevėsuotas sijonas, sukombinuotas su puloverio viršutine dalimi. Šis kostiumas, leidžiantis laisvai bei lengvai judėti, tapo kasdiene stilingų, aukšto statuso moterų spyntų būtinybė.[7]

Chanel tvido kostiumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Chanel tvido kostiumas, 1960-ieji.

Pirmą kartą tvido kostiumas buvo pristatytas 1923 m. Įkvėptas Coco vaikino nešiotų drabužių audinių, tvido kostiumas leido moterims atsikvėpti, nusiimti korsetus ir ilgus sijonus. Kostiumas buvo sudarytas iš švarko ir midi sijono. 1924 m. Škotijos fabrikas pradėjo Chanel gamint tvido audinį įvairiausių spalvų, pasisemtų iš krašto gamtos.[28]

Maža juoda suknelė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mažos juodos suknelės koncepcija dažnai minima kaip „Chanel“ indėlis į madą, įtvirtinantis iki šiol nenešiotą stilių. 1912–1913 m. aktorė Suzanne Orlandi tapo viena pirmųjų moterų, dėvinčių „Chanel“ mažą juodą suknelę su balta apykakle. 1926 m. amerikiečių leidinys „Vogue“ išspausdino mažos juodos suknelės su ilgomis rankovėmis nuotrauką, pavadindamas jį “berniuko“ išvaizda.[29]„Vogue“ prognozavo, kad toks paprastas, bet prabangus dizainas taps stilingų moterų butinybe. Taip pat šis žurnalas lygino suknelės siluetą su populiariausiu tuo metu „Ford“ automobiliu.[30]

Kvepalai Chanel N°5[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Chanel N°5“ kvepalai

Teigiama, jog Coco Chanel paprašė Ernesto Bo sukurti: „Dirbtinį moterišką aromatą, kvepiantį moterimi“, pabrėždama, kad po „dirbtiniu“ aromatu ji turi omenyje naują žmogaus, o ne gamtos sukurtą aromatą. Kurdamas pirmąjį Chanel aromatą, Bo eksperimentavo su aldehidais – sintetiniais gėlių kvapais. Mazzeo teigė: „Bo vertino […] natūralumą, tą, kuris prieštarauja gamtai, o ne tą, kuri <… > stengiasi jį kopijuoti“.[21] Bo tapo parfiumeriu, sugebėjusiu sukurti aldehidų molekulių pagrindu aromatą.

„Chanel Nr. 5“ aromatą sudarė šios parfumerijos natos:

Viršutinės natos: aldehidai, nerolis, ilang ilang, bergamotas, citrina.

Širdies natos: irisas, žibuoklės šaknis, jazminas, pakalnutė, rožė.

Pagrindinės natos: ambra, santalas, muskusas, vanilė, ąžuolinės samanos.

Coco Chanel, apimta asketizmo ir paprastumo, pasiūlė paprastą kvepalų flakoną stačiakampio gretasienio formos, siekdama pabrėžti turinio vertę, o ne buteliuką. Kvepalus pavadino „Chanel Nr. 5“ todėl, kad ji rinkdamasi iš dešimties aromato variantų, pasirinko penktąjį.[21]

Kai nauji kvepalai buvo paruošti, Chanel neskubėjo jų parduoti. Vietoj to ji padovanojo buteliuką turtingoms draugėms. Apie aromatą sužinojo daugelis ir netrukus atsirado slaptas „Chanel Nr. 5“ mėgėjų klubas. Kai kvepalai buvo padovanoti, jie tapo populiarūs ir pirkėjai greitai išpirko juos, kai produkcija atsirado praduotuvėje.[7]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. (2010, rugsėjo 13 d.). Coco Chanel gyvenimas. 15min. Interneto prieiga: https://www.15min.lt/vardai/naujiena/pasaulis/coco-chanel-gyvenimas-1052-115301?all#print
  2. 2,0 2,1 Encyclopedia.com, 2018. Chanel, Coco. Interneto prieiga: https://www.encyclopedia.com/people/literature-and-arts/fashion-biographies/coco-chanel
  3. 3,0 3,1 Chaney, L. (2011). Chanel: An Intimate Life. London: Fig Tree.
  4. Bartlett, D., Cole, S. ir Rocamora, A. (2014). Fashion Media: Past and Present. London: Bloomsbury Academic. Prieiga per internetą: https://books.google.lt/books?id=EXslAgAAQBAJ&pg=PA46&lpg=PA46&dq=%22Coco+Chanel+and+Socialist+Fashion+Magazines&source=bl&ots=OXMJNmkr-o&sig=ACfU3U019bwWUbFf-_pr158WRf81e3pNBA&hl=lt&sa=X&ved=2ahUKEwiysbX68PnzAhXjpIsKHXdIAoUQ6AF6BAgeEAM#v=onepage&q&f=false
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 Charles-Roux, E. (1981). Chanel and Her World. London: Weidenfeld and Nicolson.
  6. Picardine, J. (2010, rugsėjo 5 d.). The secret life of Coco Chanel. The Telegraph. Interneto prieiga: http://fashion.telegraph.co.uk/news-features/TMG7975778/The-secret-life-of-Coco-Chanel.html
  7. 7,00 7,01 7,02 7,03 7,04 7,05 7,06 7,07 7,08 7,09 7,10 Vaughan, H. (2011). Sleeping with the Enemy: Coco Chanel’s Secret War. New York: Knopf.
  8. Kloth, H.M. ir Kolbe, K. (2008, rugpjūčio 26 d.). Wie Coco fast den Krieg beendet hätte. Der Spiegel. Interneto prieiga: https://www.spiegel.de/geschichte/modelegende-chanel-a-947864.html
  9. Weinberg, G. (2009). Hitler’s Intelligence Chief: Walter Schellenberg. New York: Enigma Books.
  10. Picardie, J. (2010). Coco Chanel: The Legend and the Life. New York: HarperCollins.
  11. 11,0 11,1 Hirst, G. (2001). Chanel 1883–1971. BA education. Interneto prieiga:https://web.archive.org/web/20080602223613/http://www.ba-education.demon.co.uk/for/fashion/chanel.html
  12. Wallach, J.(1998). Chanel: Her style and her life. New York: N. Talese.
  13. Agence France-Presse. (2021, sausio 7 d.). Strong whiff of wartime scandal clings to Coco Chanel. Raw Story. Interneto prieiga: https://www.rawstory.com/strong-whiff-of-wartime-scandal-clings-to-coco-chanel/
  14. Bollon, P. 2002. Esprit d'époque : Essai sur l'âme contemporaine et le conformisme naturel de nos sociétés. Sur les traces odoriférantes du temps. Paris : Editions du Seuil, p. 57.
  15. The Times. (1919). Captain Arthur Capel, who was killed in an automobile crash on Monday, is being buried today.
  16. Cokayne, G. E. (1998). The Complete Peerage of England, Scotland, Ireland, Great Britain, and the United Kingdom Extant, Extinct, or Dormant. Stroud: Sutton Publishing, p. 773.
  17. (2009,birželio 3 d.). Coco Chanel: le drame de sa vie au bord d’une route varoise. Interneto prieiga: https://web.archive.org/web/20090816170751/http://www.varmatin.com/ta/puget-sur-argens/192577/puget-sur-argens-coco-chanel-le-drame-de-sa-vie-au-bord-d-une-route-varoise
  18. Mackrell, A. (2005). Art and Fashion. Batsford: Sterling publishing, p. 133.
  19. 19,0 19,1 19,2 19,3 19,4 (2011, vasario 23 d.). 31 RUE CAMBON THE STORY BEHIND THE FACADE. Chanel.com. Interneto prieiga: https://www.chanel.com/my/fashion/news/2011/02/31-rue-cambon-the-story-behind-the-facade.html
  20. Walsh, S. (1999). Stravinsky: A Creative Spring : Russia and France, 1882–1934. New York: Alfred A. Knopf.
  21. 21,0 21,1 21,2 21,3 Mazzeo, T. (2010). The Secret of Chanel No. 5: The Intimate History of the World’s Most Famous Perfume. HarperCollins.
  22. Thomas, D. (2002, vasario 24d.). The Power Behind The Cologne. The New York Times. Interneto prieiga: https://www.nytimes.com/2002/02/24/magazine/the-power-behind-the-cologne.html
  23. 23,0 23,1 Gidel, H. (2000). Coco Chanel. Paris: Flammarion, p. 315–340
  24. McLoughlin, M. (2016). Chanel, Gabrielle Bonheur (Coco) (1883–1971). The Bloomsbury Encyclopedia of Design. London: Bloomsbury Academic, p. 228-29
  25. (1971, sausio 11 d.). Chanel, the Couturier, Dead in Paris. The New York Times. A1. Interneto prieiga: https://www.nytimes.com/1971/01/11/archives/chanel-the-couturier-dead-in-paris-chanel-the-fashion-spirit-of-the.html
  26. Coco Chanel – Quotes, Fashion & Facts – Biography. biography.com. (2014). Interneto prieiga: https://www.biography.com/fashion-designer/coco-chanel
  27. Heilbrunn Timeline of Art History. (2004). Gabrielle „Coco“ Chanel (1883–1971) and the House of Chanel. Interneto prieiga: https://www.metmuseum.org/toah/hd/chnl/hd_chnl.htm
  28. Designer-Vintage. (2016). The Chanel suit. Interneto prieiga: https://www.designer-vintage.com/en/stories/chanel-suit
  29. Vogue.com. Archived from the original on 30 October (2013). Interneto prieiga: https://web.archive.org/web/20131030104112/http://www.vogue.com/voguepedia/Chanel
  30. Naremore, J. ir Wollen, P. (1991). Modernity and Mass Culture. USA: Indiana University Press. p. 49.