Religinė architektūra
Religinė architektūra – sakraliniais, ritualiniais arba kulto (pvz., aukojimams) tikslais religinių bendruomenių naudojamų pastatų architektūra.
Religinės architektūros priešingybė yra pasaulietinė architektūra, t. y. pastatų skirtų pasaulietiniams tikslams architektūra. Pastarajai istoriniame kontekste skiriama žymiai mažiau dėmesio nei religinei architektūrai, nes nuo seniausių laikų šventyklos išsiskyrė tūriu, aukščiu ir puošnumu. Jie būdavo svarbiausi ir labiausiai matomi statiniai mieste. Sakralinei architektūrai negalima priskirti ir jokių tipinių architektūros bruožų, nes religinio pastato funkcijos ir kultūros dieviškumo matmenų įsivaizdavimas esti skirtingas.[1]
Religinės architektūros pastatai vadinami skirtingai, priklausomai nuo religijos ir kultūros:
- budizme žinomos stūpos ir pagodos;
- judaizme nuo helenizmo pradžios žinomos sinagogos;
- krikščionybėje religinės architektūros pastatais yra bažnyčios, koplyčios ir maldos namai;
- islame pagrindiniai religinės architektūros pastatai yra mečetės.
Prie religinės architektūros priskiriami ir tokie senovės statiniai kaip piramidės, zikuratai ir mauzoliejai.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Religious architecture“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-04-17.