Chaimas Frenkelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Chaimas Frenkelis
1909ChaimasFrenkelis2.jpg
Chaimas Frenkelis apie 1909 m.
Gimė: 1857 m.
Ukmergėje
Mirė: 1920 m. (~62 metai)
Sutuoktinis(-ė): Dora Frenkel
Vaikai:

Jokūbas Frenkelis

Veikla: Lietuvos pramonininkas, visuomenės veikėjas
Organizacijos: Frenkelio fabrikas
Pareigos: savininkas
Commons-logo.svg Vikiteka: Chaimas FrenkelisVikiteka
Jokūbas, Dora ir Chaimas Frenkeliai Šiauliuose apie 1893 m.
Frenkelio fabriko firminis ženklas
Chaimo Frenkelio pastatyta Talmud Toros mokykla, dab. Šiaulių universiteto Kvalifikacijos kėlimo institutas
Chaimo Frenkelio pastatyta sinagoga

Chaimas Frenkelis (g. apie 1857 m. Ukmergėje1920 m. Vokietijoje) – Lietuvos pramonininkas, visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Voložino rabinų seminarijoje, bet nebaigė. Balstogėje išmokęs odos apdirbimo amato, būdamas 20 metų su broliu Abraomu Ukmergėje atidarė dirbtuvę, kurioje išdirbdavo odas. 1879 m. su sukauptu 5000 rublių kapitalu persikėlė į Šiaulius ir, pietrytiniame Šiaulių priemiestyje iš valstiečio Urbono nupirkęs pelkėtą žemės sklypą, dviejuose mediniuose namuose įkūrė primityvią odos dirbtuvėlę.

Šiauliai, 1836-1858 m. nutiesus plentą Ryga-Tilžė ir 1871 m. rugsėjo 4 d. atidarius Liepojos-Romnų geležinkelį, tapo svarbiu prekybos centru, įgijo puikias ekonominio vystymosi perspektyvas ir formavosi kaip stambus Lietuvos Šiaurės vakarų regiono pramonės centras. Nors Rusijos imperija didelių paskatų pramonės plėtrai Lietuvoje ir neteikė, Šiauliai, kurių apylinkėse nuo Šiaulių ekonomijos laikų buvo stiprus žemės ūkis, auginta daug galvijų, netrukus tapo žymiu odos apdirbimo centru.

1887-1889 m. Chaimas Frenkelis prie užtvenkto Kulpės upelio pastatė mūrinius fabriko pastatus, kurie išlikę iki šiol. Fabrikas greitai išaugo į vieną didžiausių odų ir avalynės fabrikų visoje Rusijos imperijoje. Jau 1901 m. jame kasmet buvo išdirbama 100 000 odų. [1] Frenkelio odų dirbtuvėje tedirbo vos 10 darbininkų, fabrikui ėmus augti, darbininkų skaičius ėmė didėti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą fabrike dirbo 800 darbininkų, o metinė produkcija siekė net 14 milijonų aukso rublių.

Geros kokybės gaminių dėka fabrikas greitu laiku užkariavo vieną po kitos Rusijos sritis, gamyba sparčiai augo, 1913 m. į įvairias sritis buvo išsiunčiama iki 1500 vagonų odos prekių. 1905 m. Ch. Frenkelio odos dirbiniai Paryžiaus parodoje apdovanoti aukso medaliu. Ypač fabrikas išgarsėjo, kai 1906 m. pradėjo gaminti aukščiausios kokybės „raudonuosius padus“, turėjusius didelę paklausą rinkoje. Prekybai plečiantis Ch. Frenkelio fabrikas dideliais kiekiais odas atsiveždavo net iš Pietų Amerikos (Montevidėjas, Rio de Žaneiras) ir Indijos. Odos išdirbimui reikalingų medžiagų įmonė įsigydavo Rusijoje, dalį importuodavo.

Ch. Frenkelis, nors ir savamokslis, buvo sumanus fabrikantas ir aktyvus miesto bendruomenės narys. Įmonėje 1908 m. Ch. Frenkelis įkūrė ugniagesių komandą, kurią sudarė 30 fabriko darbininkų, apmokytų gesinti gaisrus. Į gamybos procesus jis diegė pažangiausias to meto odų rauginimo technologijas, fabriko laboratorijoje darė cheminius tyrimus technologiniam procesui tobulinti. 1908 m. Frenkeliai pastatė dviejų aukštų Talmud Toros mokyklą ir rėmė joje besimokančius bendruomenės vaikus. Jų lėšomis pastatyta senelių prieglauda (dab. Šiaulių universiteto centrinių rūmų dalis), miesto žydų ligoninė (dab. Odontologijos poliklinika). 1914 m. Chaimas Frenkelis prie fabriko, vietoj buvusios medinės, pastatė dviejų aukštų mūrinę sinagogą. Pirmame pastato aukšte buvo patalpos melstis vyrams, antrame – moterims. Pusrūsyje įrengtas butas sinagogos tarnui, kuris tvarkė ir prižiūrėjo pastatą, kvietė žydus į pamaldas. Sinagoga buvo skirta fabriko darbininkams, tačiau švenčių metu čia susirinkdavo žydai iš aplinkinių kvartalų, net iš Šimšės rajono. O 1908 m. šeimos gyvenimui pastatyta Frenkelio vila – pavyzdinis moderno epochos architektūros secesijos stiliaus pastatas, kuriame buvo visos technikos naujovės – vandentiekis, centrinis šildymas, elektra, telefonas. Iki tol šeima gyveno kukliame mediniame name su aukštu mūro cokoliu ir prieangiu fasado centre Bolšaja Tiuremnaja gatvėje.

Tačiau asmeninės gerovės plėtra parūpo miesto valdžiai. Šiaulių miesto Dūmos savivaldybės turto vertinimo komisijos narys Kazimieras Venclauskis privertė miesto turtuolius deklaruoti visą turimą turtą. Taip iki tol mokesčius slėpęs fabrikantas Chaimas Frenkelis tapo milijonieriumi.

Fabrike netruko atsirasti technikos naujovių, jame įrengti pirmieji mieste telefonai, 1894 m. fabrike įrengtas garo katilas, gamybos procese pradėtas naudoti artezinių šulinių vanduo. Ch. Frenkelio sėkmės paskatinti Šiauliuose kūrėsi brolių Nurokų (1898 m.), Rogalinų, Choronžickių odų fabrikai. „Encyclopædia Britannica1911 m. Šiaulius įvardijo kaip pasaulinį odų pramonės centrą. [2] 1900 m. Ch. Frenkelio odų fabrike buvo įrengta 50 kW galios dinamo mašina, kurios gaminama elektra buvo naudojama fabriko patalpoms bei teritorijai apšviesti ir suko du 16 ir12 AJ variklius. 1902 m. teritorijos ir patalpų apšvietimui naudotos 2 Voltos lanko ir apie 300 kaitrinių elektros lempučių. [3] 1906 m. baigęs Berlyno universiteto Chemijos fakultetą, į verslą įsijungė ir vienintelis sūnus, Rygos I gildijos pirklys Jokūbas Frenkelis. Jam buvo patikėta diegti moderniausius odų rauginimo metodus.

Sėkmingą verslą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Dar kurį laiką fabrikas gamino odas armijai, bet artėjant frontui, Rusijos imperijos kariuomenės Vakarų fronto karo vadovybės įsakymu dalis fabriko mašinų buvo evakuota Rusijon, kita dalis vietoje sunaikinta, didžiuliai pagamintos odos ir žaliavos sandėliai išplėšti. Manoma, kad Ch. Frenkelį ištikęs epilepsijos priepuolis buvo viso to priežastis. Chaimas Frenkelis su šeima pasitraukė į Rusiją, po Spalio perversmo – į Vokietiją. Tačiau atkurti fabriką buvo lemta tik sūnui Jokūbui. Neatlaikęs užgriuvusių negandų Chaimas Frenkelis mirė. [4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 metų)., Šiauliai. 1991 m. p. 98.
  2. Irena Nekrašienė. Pirkliai Frenkeliai. Šiaulių Aušros muziejaus leidykla, 2008 m. p. 1-2.
  3. Rimantas Lazdynas. Šiaulių elektrifikavimo pradžia. AB „Šiaulių energija“ istorija
  4. Pirkliai Frenkeliai. p.3.