Cėsių mūšis (1578)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Cėsių mūšis (1578)
Priklauso: Livonijos karas

Cėsių pilies griuvėsiai (1793 m.)
Data 1578 m. spalio 21 d.
Vieta Cėsys, Livonija, dab. Latvija
Rezultatas Jungtinių pajėgų pergalė
Konflikto šalys
Švedija
ATR 		Rusijos carystė
Vadovai ir kariniai vadai
Andrius Sapiega,
Goran Boije,
Maciej Dembinski 		Ivanas Galicinas[1]
Pajėgos
4000–6000[2][3] 18 000–22 000 (Livonijos šaltinių duomenimis)[3][2]
Nuostoliai
~ 400 [4] 6280 žuvusių ([5] Livonijos duomenimis[6][7])
3000 sužeistų
1720 pabėgusių[4]
20–30 patrankų[2]

162 (rusų duomenimis)[8]

Cėsių mūšis (šved. Slaget vid Wenden, lenk. Bitwy pod Kiesią, latv. Cēsu kauja) – 1578 m. spalį, baigiamuoju Livonijos karo etapu, įvykusios kautynės tarp jungtinės Švedijos imperijos ir ATR kariuomenės bei vietos karių bei Cėsių tvirtovę apgulusios Rusijos carystės kariuomenės. Mūšyje, kurį laimėjo jungtinės pajėgos, rusai neteko apie 7000 vyrų ir virš 20 pabūklų.

Cėsių mūšis žymi lūžį Livonijos karo eigoje, lėmusį Rusijos pralaimėjimą ir visišką pretenzijų į buvusios Livonijos konfederacijos teritoriją atsisakymą.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1577 m. pradžioje Cėsių miestiečiai sukilo prieš lenkų-lietuvių kariuomenės garnizoną ir paprašė Rusijos vasalu buvusios Livonijos karalystės valdovo Magnuso perimti miestą. Netrukus Rusijos caras Ivanas IV, įtaręs Magnusą išdavyste, jį suėmė ir išvaikė jo kariuomenę. Po penkių dienų artilerijos bombardavimo rusai užėmė miestą ir žiauriai susidorojo su miestiečiais. Kovų metu pilyje susisprogdino apie 300 gynėjų, tarp kurių buvo moterys ir vaikai.

Karalius Magnusas mainais į atsisakymą nuo Livonijos sosto vėliau buvo paleistas į laisvę, bet netrukus perėjo į rusų priešininkų pusę.

1577 m. gruodį Švedijos karalius Jonas III ir ATR karalius Steponas Batoras susitarė dėl bendrų kovos veiksmų prieš Rusiją. Baigęs karą dėl Dancigo S. Batoras pradėjo karo veiksmus Livonijoje. Dar iki formalaus susitarimo, 1577 m. lapkritį Lietuvos pajėgos apsiautė Daugpilį ir kitų metų pradžioje jį užėmė. Švedai pradėjo puolimą Estijoje ir puolė Lihulą, Koluverę, Haapsalu, Pernu, Tartu, Novgorodą. Rugsėjo mėn. Ivanas IV išsiuntė apie 18 tūskt. dydžio kariuomenę, kuri užėmė Peltsama (est. Põltsamaa, vok. Oberpahlen), o iš ten pajudėjo link Cėsių.[9][10]

1577 m. gruodį apie 200 raitelių ir tiek pat pėstininkų, vadovaujamų Jano Byrinio, per staigią naktinę ataką išvijo rusų garnizoną iš Cėsių.[11] Ivanas Rūstusis įsakė vaivadai Ivanui Mstislavskiui ir bajorui Morozovui susigrąžinti miestą. Rusų kariuomenė apgulė miestą, mieste prasidėjo badas. Rusams pavyko sugriauti dalį sienų, tačiau jiems teko nutraukti apgultį sužinojus apie artėjančią ATR ir Livonijos kariuomenę, vadovaujamą Karolio Chodkevičiaus ir J. Byrinio.

1578 m. vasaros pabaigoje rusams užėmus karaliaus Magnuso rezidenciją Peltsamoje, caras įsakė atsilaisvinusiomis pajėgomis užimti paskutinę tvirtovę Cėsyse.[12]

Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1578 m. spalio 21 d. prie rusų apgultos Cėsių pilies priartėjusi jungtinė 5,5-6 tūkst karių dydžio lenkų-lietuvių ir švedų kariuomenė, kurioje taip pat buvo ir vokiečių, čekų, rumunų bei Transilvanijos samdinių, sėkmingai persikėlė per Gaują iki tol, kol Cėsis apsupę rusai pasirengė juos atakuoti. Dešiniajam flangui (apie 2 tūkst raitelių) vadovavo Lietuvos didysis pataurininkis (1588–1592 m.) Andrius Sapiega (lenk. Andrzej Sapieha), kairiam, (trys kavalerijos eskadronai ir trys pėstininkų pulkai, iš viso apie 700–800 kavaleristų ir 1300–1500 pėstininkų) švedų generolas Joranas Boije (šved. Göran Nilsson Boije af Gennäs).

Andrius Sapiega (1539–1611)

Rusai mėgino persiorganizuoti mūšiui, bet sėkmė nebuvo jų pusėje. Ataka išsklaidė rusų kavalerijos rikiuotę, pirmieji nuo pilies į laukus pasitraukė totorių kavaleristai. Daliai pėstininkų pavyko atsitraukti į apsiausties pozicijas, kuriose jiems pavyko įsitvirtinti ir artilerijos ugnimi sulaikyti ataką. Naktį mūšis nurimo, o pagrindiniai rusų vadai – kunigaikščiai J. Bulgakovas-Golicynas, F. Šeremetjevas, A. Paleckis ir diakonas A. Ščelkalovas ir kitos vaivados pabėgo iš mūšio lauko į pagrindinę Rusijos kariuomenės bazę Tartu. Ryte mūšis tęsėsi, kol Rusijos kariuomenė buvo visiškai nugalėta. Lenkų diplomato Reinholdo Heidenšteino (Reinhold Heidenstein) teigimu, rusų artileristai, nenorėdami pasiduoti, pasikorė ant pabūklų,[12] nors yra nuomonė, kad juos pakorė lenkų kavaleristai.[13]

Rusų nuostoliai buvo labai dideli, nelaisvėn pateko ir keletas aukšto rango bajorų – kunigaikščiai P. Tatjevas, P. Chvorostinas, M. Gvozdevas-Rostovskis, diakonas A. Klobukovas, žuvo kunigaikščiai V. Sluckis ir M. Tiufiakinas. Baltazaro Ruso (vok. Balthasar Russow) rašytoje Livonijos kronikoje („Moscouische Niderlag, und Belegerung der Statt Wenden“ (Nürnberg, 1579)) pateikiami akivaizdžiai išpūsti rusų nuostoliai, siekę 6 tūkst. karių. Renholdas Heidenšteinas juos apibūdino kaip „žiaurius“, nenurodydamas skaičiaus. Rusų šaltiniuose pateikiami akivazidžiai sumažinti nuostoliai: XVII a. maldų už žuvusius knygoje – „svodnike“[14] nurodomi 162, greičiausiai žymesnių karių, vardai.[13]

Jungtinėms pajėgoms atiteko didelis grobis, įskaitant apie 20-24 patrankas – iš jų 14 patrankų ir 6 mortyros (nors rusų šaltiniuose nurodoma, kad prarasta 17 patrankų).[15] B. Ruso ir M. Strijkovskis mini 20 pabūklų, R. Heidenšteinas – 30. 1579 m. kovo 12 d. J. Zamoiskio laišku popiežiaus nuncijui besireminačio K. Antanaičio teigimu, patrankos buvo iškilmingai nuvežtos į Vilnių, nepaisant švedų noro pagal prieš kovą sudarytą susitarimą jas pasidalinti mūšio lauke,[16] nors yra žinoma, kad Boije paprašė Rygos miesto atsiųsti 200 vyrų pražliugusiais keliais pervežti 20 patrankų į į Rėvelį (Taliną) ir dalis patrankų jau lapkričio 16 d. buvo Zegenmiundės tvirtovėje, iš kur buvo pervežtos į Švediją. Viena jų, vardinė rusų caro patranka „Volk“ ir šiandien yra eksponuojama Gripsholmo pilyje.[17]

1588 m. apie šį mūšį jo dalyvis A. Sapiega parašė eilėraštį „Šlovė apie laimingą kunigaikščio Mykolo Radvilos pergalę su 24 000 prie Cėsių 1578 m. spalio 21 d.“ (lenk. Sława na szczęśliwe zwycięstwo księcia Michała Radziwiłła z 24 000 pod Kiesią, d. 21 października 1578).

Mūšio pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Cėsių mūšis yra vienas iš nedaugelio Livonijos karo mūšių, kurio kova vyko atvirame lauke. Dauguma kitų mūšių vyko kaip tvirtovių apsiaustys. Taip pat šis mūšis yra vienas iš nedaugelio ATR ir Švedijos karinio bendradarbiavimo pavyzdžių. Sudaryta sąjunga po kelių metų suiro, o šalys įsitraukė į konfliktą, apėmusį tiek Švedų tvaną, tiek ir Švedijos pralaimėjimą prieš Rusiją XVIII a. pradžioje.[18]

Mūšis nutraukė sėkmingas Rusijos karines operacijas buvusios Livonijos teritorijoje. Rusijos caras pradėjo ieškoti galimybių pradėti taikos derybas. Tačiau ATR karalius Steponas Batoras nusprendė tęsti karą iki visiškos pergalės. Keletas paskesnių Rusijos kariuomenės nesėkmių sudarę galimybę švedams 1581 m. lapkričio mėn. užimti Narvą, kas privertė Ivaną IV sutikti sudaryti Jam Zapolės taikos sutartį su Steponu Batoru ir Plusos taikos sutartį su Janu III.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • (DE) Norbert Angermann: Studien zur Livlandpolitik Ivan Groznyjs. T. 32. Hamburg: 1972, // Marburger Ostforschungen. ISBN 3-87969-098-7
  • (LT) Antanaitis, Kastytis (2005). "Lietuvos Kariuomenė Livonijos Karo Kampanijose 1578–1581 m. ". Karo Archyvas.
  • (LV) Cēsu hronika. Kultūras biedrība Harmonija. Cēsis. 2006. ISBN 9984984028.
  • (EN) Frost, Robert I (2000). The Northern Wars. War, State and Society in Northeastern Europe 1558–1721. Longman.
  • (SE) Hedberg, Jonas (1975). Kungl. Artilleriet – Medeltid och äldre vasatid. Stockholm: Militärhistoriska förlaget. ISBN 91-85266-03-5
  • (SE) Landgrén, Lars-Folke: Krigen kring Östersjön – Tvekampen 1521–1611, s. 95, Schildts Förlags AB, Helsingfors 2008, ISBN 978-951-50-1821-2
  • (EN) Oakley, Steward, War and peace in the Baltic, 1560–1790. Abingdon – New York: Routledge, 1992, p. 37, // War in Context. ISBN 0-415-02472-2.
  • (EN) Peterson, Gary Dean (2007). Warrior kings of Sweden. The rise of an empire in the sixteenth and seventeenth centuries. McFarland.
  • (EN)Roberts, Michael, The early Vasas: A history of Sweden 1523–1611. CUP Archive, 1986. ISBN 0-521-31182-9.
  • (RU) ПОРАЖЕНИЕ МОСКВИТЯН И ОСАДА ГОРОДА ВЕНДЕНА
  • (SE) Sundberg, Ulf: Svenska krig 1521–1814, s. 80, Hjalmarson & Högberg Bokförlag, Stockholm 2002, ISBN 91-89660-10-2
  • (RU) Восточная Литература – библиотека текстов Средневековья – Синодик по убиенных во брани

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Robert Payne, Nikita Romanoff. Ivan the Terrible (1975). p. 368.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 „Kwartalnik Sarmacki 1(3)/2013“. Issuu. 4 March 2013.
  3. ↑ 3,0 3,1 Frost (2000), p. 28
  4. ↑ 4,0 4,1 Hedberg (1975)
  5. ↑ Filjushkin A. Ivan the Terrible: A Military History. Pen and Sword. 2008. p. 204
  6. ↑ Moscouische Niderlag, und Belegerung der Statt Wenden. Nürnberg. 1579
  7. ↑ Russow B. Chronica. Der Provintz Lyfflandt, darinnne vermeldet werdt. Andreas Seitner. 1584. p. 116
  8. ↑ „Синодик по убиенных во брани“. www.vostlit.info.
  9. ↑ Frost, Robert I (2000). The Northern Wars. War, State and Society in Northeastern Europe 1558–1721. Longman. pp. 28
  10. ↑ Peterson, Gary Dean (2007). Warrior kings of Sweden. The rise of an empire in the sixteenth and seventeenth centuries. McFarland. pp. 94
  11. ↑ Cēsu hronika. Kultūras biedrība Harmonija. Cēsis. 2006. ISBN 9984984028. p. 38.
  12. ↑ 12,0 12,1 Žr. Reinoldi Heidensteinii, Secretarii Regii, de bello Moscovitico, quod Stеphanus. Rex Poloniae, gessit, commentariorum liber I, op.cit. ПОРАЖЕНИЕ МОСКВИТЯН И ОСАДА ГОРОДА ВЕНДЕНА
  13. ↑ 13,0 13,1 А.В. Антонов.  Памятники истории русского служилого сословия. – М.: Древлехранилище. 2011г. Рец. Ю.В. Анхимюк. Ю.М. Эскин. стр. 187–188. ISBN 978-5-93646-176-7.//ГИМ ОР. Синодальное собрание. № 667. Лист 78-126.//Публ. Древняя российская вивлиофика. М., 1788 г. Ч.6. стр. 456–481.
  14. ↑ Восточная Литература – библиотека текстов Средневековья – Синодик по убиенных во брани
  15. ↑ Разрядная книга 1475–1605 гг. Т. 3. Ч. 1. М. 1984 г. стр. 44-45.
  16. ↑ Antanaitis, Kastytis (2005). "Lietuvos Kariuomenė Livonijos Karo Kampanijose 1578–1581 m. ". Karo Archyvas. 20: 63–64.
  17. ↑ А.А. Бобринский. Грипсгольмские пищали.//Известия Императорской археологической комиссии. Пг. 1914 г. вып. 53. стр. 80-86.
  18. ↑ Michael Roberts: The early Vasas: A history of Sweden 1523–1611. p. 284.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Cėsių_mūšis_(1578)&oldid=7237310"