Skalmantas (Gediminaičių protėvis)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Skalmantas)
Peršokti į: navigacija, paiešką

Skalmantas (kiti galimi rekonstrukciniai variantai: Komantas, Gomantas, Kalmantas, Galmantas ir pan.; rus. Skolomend g. apie 1210 m. – m. po 1285 m.) – Gediminaičių protėvis (pasak S. Rouvelo, šis asmuo gali būti tapatus Sūduvos kunigaikščiui Komantui)[1].

Minimas tik rusų poemoje „Zadonščina“ („Uždonė“; XIV a. pab.). Joje Kulikovo mūšio (1380 m.) dalyviai Andriejus ir Dmitrijus Algirdaičiai pirmojo šių brolių lūpomis įvardyti kaip Skalmanto provaikaičiai (pravnuki Skolomendovy; kt. poemos nuoraše − Skoldimerovy[2]:

„Patys sau esame du broliai, Algirdo sūnūs, o anūkai mes − Gedimino (Domentovy, Jedimentovy), o provaikaičiai esame Skalmanto“.

Lenkų istorikas J. Ochmanskis (Jerzy Ochmański), „Zadonščinos“ informaciją apie Gediminą kaip Skalmanto sūnų bandydamas suderinti su tradiciniu Gediminaičių kildinimu iš Butvydo, aukščiau pateikto fragmento žodį pravnuki verčia platesne prasme − „protėvis“, ir Skalmantą siūlo laikyti Gedimino seneliu. T. Baranauskas tokiai interpretacijai prieštarauja, − esą Andriejus Algirdaitis nuosekliai „žingsniuoja“ į savosios giminės praeitį: nusakęs savo paties ir savo brolio tarpusavio giminystę („Patys sau esame du broliai“), po to jis įvardija savo ir Dmitrijaus tėvą Algirdą, po jo − savo ir Dmitrijaus senelį Gediminą, o iškart po pastarojo − savo ir Dmitrijaus prosenelį Skalmantą; kadangi tokiame kontekste Algirdaičio pasakojimo „peršokimas“ per vieną dinastijos kartą mažai tikėtinas, „Zadonščinos“ Skalmantą, pasak T. Baranausko, adekvačiausia būtų laikyti Gedimino tėvu[3].

Išnašos ir nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rowell S. C., Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva, V., 2001, p. 58.
  2. Skalmanto įvardijimą dar ir „Skaldimieru“ (*<Кол(o)-димер <Волoдимер?) galima būtų interpretuoti kaip tikėtino stačiatikiško Skalmanto (= „stačiatikišką“ Gardino sritį (?) kurį laiką valdžiusio sūduvio Komanto?) krikšto Vladimiro vardu atgarsį.
  3. Baranauskas T., Gedimino kilmė // „Voruta“, 1996 11 23-30, Nr. 44 (278), p. 6.