Aragvaja
| Aragvaja | |
|---|---|
 Valtys Aragvajos pakrantėje | |
| Ilgis | 2630 km |
| Baseino plotas | 370 000 km² |
| Vidutinis debitas | 8500 m³/s |
| Ištakos | Mato Groso plynaukštė |
| Žiotys | Tokantinsas |
| Šalys |  Brazilija |
 Vikiteka | Aragvaja |
Aragvaja (port. Rio Araguaia) – upė Brazilijoje; kairysis, didžiausias Tokantinso intakas. Prasideda Mato Groso plynaukštėje, Kajapo kalnuose (~760 m aukštyje),[1] Emaso nacionalinio parko prieigose. Teka į šiaurę Brazilijos plokščiakalniu. Sudaro Mato Groso ir Gojaso valstijų ribą, toliau – Mayo Groso–Tokantinso ir Paros–Tokantinso valstijų ribas. Vidurupyje skaidosi į dvi dideles atšakas (Aragvają bei Žavaesą) ir suformuoja viena didžiausių pasaulyje upinių salų – Bananalą (salos ilgis ~300 km). Žemupyje slenkstėta. Įteka į Tokantinsą netoli San Žoan do Aragvajos miesto.[2]
Didžiausi intakai – Garsasas, Kristalinas, Mortesas (kairieji), Kajapo, Klaras, Krišas Asu, Formozas (dešinieji).[1]
Laivuojamas vidurupis (1300 km ruožas). Vandens lygis labai svyruoja.[3] XX a. pab. ant upės įrengta keletas hidroelektrinių. Baseine gausu urano, vario, kobalto, cinko, deimantų telkinių.[4] Prie upės sudarytas Aragvajos nacionalinis parkas, Kantauno valstijos parkas, Aragvajos indėnų teritorija. Pagrindiniai miestai prie upės: Bara do Garsasas, Aragasasas, Aragvajana, Aruananas, Šambioa.
Aragvajos pavadinimas indėnų tupių kalba reiškia „arų upė“. Indėnai karažai upę vadina Berohokỹ.[5]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 R. Ziesler and G.D. Ardizzone. LAS AGUAS CONTINENTALES DE AMERICA LATINA/THE INLAND WATERS OF LATIN AMERICA, Fishery Information, Data and Statistics Service. Fisheries Department FAO, Rome.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983.
- ↑ Araguaia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
- ↑ Araguaia River. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ Lima, Nei Clara de; Leitão, Rosani Moreira (2019). Iny tkylysinamy rybèna. Arte Iny Karajá: patrimônio cultural do Brasil. Goiânia: IPHAN-GO.