Bismarko bokštai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bokšto projektas „Dieviška prieblanda“

Bismarko bokštai (vok. Bismarck-Türme) – paminkliniai atminimo bokštai, skirti Vokietijos imperijos kūrėjui „geležiniam kancleriui“ Otui fon Bismarkui. Laikotarpyje tarp 1869 m. ir 1934 m. Europoje, Amerikoje, Afrikoje ir Australijoje iškilo apie 240 Vokietijos nacionaliniais simboliais tapusių Bismarko bokštų, 175 vnt. išliko iki mūsų laikų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar nesusikūrus Šiaurės Vokietijos sąjungai prasidėjo paminklų statyba jos iniciatoriui ir pirmajam kancleriui (1868 m. Silezijoje pastatytas pirmas 12 m aukščio obeliskas, o po metų tame pačiame krašte iškilo apžvalgos aikštele tarnavęs pirmasis Bismarko bokštas). Po Otto fon Bismarko mirties 1898 m. ėmė masiškai kurtis komitetai, siekiantys įamžinti jo atminimą. 1899 m. Vokietijos studentų organizacija „Deutsche Studentenschaft“ paskelbė konkursą, kuriame nugalėjo architekto Vilhelmo Kraizo projektas „Dieviška prieblanda“.[1] Jis ir tapo tipiniu pavyzdžiu, pagal kurį (su nedideliais pakeitimais) įvairiose imperijos vietovėse buvo sumūrytos 47 galingos keturkampės kolonos, viršuje turėjusios vietas laužui uždegti. Tačiau dar daugiau miestų ir miestelių aukštesnėse vietose norėjo turėti savitus bokštus, kuriuos vienijo tik viena detalė – ugniavietė viršūnėje (kanclerio pagerbimo dieną visoje šalyje turėjo suliepsnoti laužai). Pagerbimo dieną organizatoriai sutarė paskelbti kanclerio gimtadienį – balandžio 1–ąją, bet tuo metu studentai atostogaudavo ir sunešti žibale įmirkytas pliauskas (ar kitą degią medžiagą) į viršūnes nebebuvo kam. Ugnys buvo kūrenomis ne visur ir vis rečiau, galiausiai ši tradicija pasimiršo.

Bismarko bokštas Eisuliuose (1926 m. atvirutė)
Laiptai nuo Nemuno veda prie bokšto Eisuliuose (fotografuota 2009 m.)

Bismarko bokštai (kai kuriose vietose liauni statiniai vadinami kolonomis (vok. Bismarcksäule)) buvo statomi iš vietinių žaliavų: vienur iš granito, kitur iš paprastų lauko akmenų. Vieni iš jų buvo su skulptūromis, kai kurie su reljefinėmis paminklinėmis lentomis, landšafto architektai prie šių statinių projektuodavo želdinių kompozicijas ar fontanus. Laiptai į viršų tarnaudavo kopiantiems pasižvalgyti po apylinkes. Keliasdešimt metrų aukščio statiniai buvo masyvūs ir turėjo išlikti amžiams, jų statybai noriai aukojo plačiosios liaudies masės (skirtingai nuo valdančiųjų sluoksnių inicijuojamų masiškų paminklų imperatoriui Vlhelmui I).[2] Būta ir privačių iniciatyvų: taip 1903 m. Kelne 27 m aukščio bokštą fundavo šokolado karalius Henrikas Štolverkas. Kartu su paminklų ir bokštų statybomis visoje imperijoje plito Bismarko garbinimo kultas.

Vokiečių valdomame Klaipėdos krašte Bismarko bokštų nebuvo, o likusioje Mažojoje Lietuvoje iškilo trys. Ant Pabudkalnio (vok. Signalberg), kairiajame Nemuno krante prie Eisulių (dabar Gorino kaimas Kaliningrado srityje) stovėjo 23 m aukščio toks plytų mūro bokštas. Buvęs skalvių piliakalnis gerai matosi nuo dešiniojo upės kranto, pats mūras gerokai apgriuvęs ir apaugęs medžiais. 1913 m. Netynuose Emilis Kaderaitis (vok. Emil Kadereit) iš lauko akmenų sumūrijo 15 m aukščio paminklinį bokštą Bismarkui (išliko griuvėsiai). Dar vienas bokštas dunksojo ant Kalnų aukštumos (vok. Kallner Berge), prie Kalnių kaimo netoli Gumbinės (1945 m. susprogdintas atsitraukiančios nacių kariuomenės).

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kareiviai, švęsdami „geležinio kanclerio“ šimto metų gimtadienio jubiliejų, ėmė statyti jam paminklus okupuotose teritorijose. 1915 m. pirmas paminklas kancleriui iškilo Buinvilyje (Prancūzija), po to imta mūryti ir Bismarko bokštus. Kai kuriose šalyse juos pastatė vokiečių emigrantai.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui dėmesys „Antrojo reicho“ kūrėjui Otui fon Bismarkui nuslūgo, vis dažniau jis buvo kritikuojamas dėl šalyje vykdytų demokratijos varžymų. Dar vėliau į valdžią atėjo naciai ir tautiečiams ėmė siūlyti savo didvyrius. Paskutinis Bismarko bokštas buvo pastatytas 1934 m.

Antrojo pasaulinio karo metu daug Bismarko bokštų buvo apgriauti, kai kurie sprogimų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Nemažai šių statinių, kaip militarizmo simbolių, buvo sunaikinti Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Dabartinius laikus Bismarko bokštai sulaukė ne tik Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje, Lenkijoje, Rusijos Kaliningrado srityje, Čekijoje, Austrijoje, Kamerūne, Čilėje ir Tanzanijoje (Danijoje ir Papua Naujojoje Gvinėjoje nebeliko). Būdami valstybių apsaugoje šiandien jie tarnauja kaip istorijos ir architektūros paminklai.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Niedersächsisches Jahrbuch für Landesgeschichte. Band 82, Hannover 2010, S. 182.
  2. Thomas Nipperdey: Deutsche Geschichte 1866–1918. Band II: Machtstaat vor der Demokratie. Beck, München 1992, S. 599 f.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]