Bakalariava

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bakalariava
lenk. Bakałarzewo
   POL gmina Bakałarzewo COA.svg   
Bakałarzewo - kościół katolicki.jpg
Apaštalo Jokūbo bažnyčia

Bakalariava
54°05′16″ š. pl. 22°38′35″ r. ilg. / 54.08778°š. pl. 22.64306°r. ilg. / 54.08778; 22.64306 (Bakalariava)Koordinatės: 54°05′16″ š. pl. 22°38′35″ r. ilg. / 54.08778°š. pl. 22.64306°r. ilg. / 54.08778; 22.64306 (Bakalariava)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis: Suvalkų apskritis Suvalkų apskritis
Valsčius: Bakalariavos valsčius
Gyventojų (2008): 890
Pašto kodas: PL 16-423
Tinklalapis: www.bakalarzewo.pl
Commons-logo.svg Vikiteka: BakalariavaVikiteka

Bakalariava[1] (lenk. Bakałarzewo) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Bakalariavos valsčiuje, Suvalkų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 19 km į vakarus nuo Suvalkų ir 114 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Per kaimą eina vaivadijos kelias Nr.DW653.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimas yra Vakarų Sūduvos aukštumoje ir per jį teka Rospudos upė. Kaimo apylinkėse yra ledyninės kilmės ežerai: Samanis, Garbasė, Gilusis, Siekerevas, Skazdubekas, Balėstas, Gatnė, Grabenščizna, Karasievekas ir Apskritys. Kaimo apylinkės yra labai kalvotos ir galėtų būti įdomios turistams, tačiau turizmas nėra labai išplėtotas. Pagrinde turistai plaukioja kajakais Rospudos upės kajakų trasa arba Bebro upe. Kadangi kaimo apylinkės yra labai kalvotos ir klimatas permainingas žemės ūkio augalų vegetacijos laikotarpis yra trumpas ir žemės ūkis pakankamai neišplėtotas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kaimas įkurtas XVI a. pradžioje gūdžiuose miškuose ir iš pradžių vadinosi Dauspudos Bakalariava (Dowspuda Bakałarzewska) arba Bakalariavščizna (Bakałarowszczyzna). XVI a. antroje pusėje jau buvo vadinamas tik Bakalariava. Jau 1558 m. gyvenvietė turėjo miesto teises ir turėjo savo atskirą valdžią. 1607 m. įkurta Bakalariavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapija. 1609 m. kaimo apylinkių dvarininkas Mykolas Volskis (Mikołaj Wolski) kaimo bažnyčioje finansavo altoriaus pastatymą, kuris išsilaikęs iki dabar. Į bažnyčios parapiją taip pat įėjo Kotovinos kaimas. XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje kaime žmonės užsiiminėjo kiaulininkyste. XIX a. kaimas priklausė Stefanui Horačkai (Stefan Horaczk), o po jo mirties Kierglevičiui (Kierglewicz) ir Jonui Horačkai (Jan Horaczko) ir vėliau Jonui Stegmanui (Jan Stegman) ir Brunonui Karvovskiui (Brunon Karwowski). Seniausios kaimo gatvės yra: Kamienska, Pilypovska, Kozia, Mlinska (anksčiau Kruleviecka), Suvalska (anksčiau Grodzienska), Kživa (anksčiau Stodolna) ir Košcielna. 1870 m. gyvenvietė prarado miesto teises. XX a. pradžioje kaime gyveno apie 2000 žmonių, iš kurių daugiau nei pusė buvo žydai. Tarpukariu kaime pastatyta plytinė mokykla 1926m., bažnyčia 1936 m. ir sutvarkyta turgaus aikštė 1937 m. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta 90% kaimo pastatų. Didelės kautynės kaimo apylinkėse vyko 1939 m. 2-rugsėjo 4 dienomis. Nuo 1973 m. kaimas yra valsčiaus centras. 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai.

Pavadinimo klimė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimo pavadinimas kilęs nuo karališkojo rūmų mokytojo vieno iš kaimo įkurėjų Mykolo Michnovičiaus (Mikołaj Michnowicz) pravardės – Bakałarz, kas lietuviškai reiškia Mokytojas.

Paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lankytini objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Paminklas vienam iš kaimo įkurėjų Mykolui Michnovičiui Račkovičiui;
  • XVI a. turgaus aikštės išplanavimas;
  • 13 antrojo pasaulinio karo bunkeriai (5 gerai išsilaikę ir 8 prastai);
  • XIX a.-XX a. vandens malūnas;
  • XIX a. baronų Miškovskių kapai;
  • Mokykla 1927 m. statybos;
  • Vargonai 1910 m.
  • Paminklas kaimo gynėjams 1939 m.;
  • Paminklai 1939-1945 m. žuvusiems kaimo gyventojams;
  • Pažintinis takas aplink Sumavo ežerą;
  • Atrestauruota 500 metų senumo turgaus aikštė.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tomasz Naruszewicz, Bakałarzewo. Dzieje miasteczka i ziemi, Warszawa 2006
  • Zygmunt Filipowicz, 1980, Suwalszczyzna. Panorama turystyczna, Warszawa, Krajowa Agencja Wydawnicza, ss. 35-36
  • Józef Kuran, 1976, Kajakiem po jeziorach augustowskich i suwalskich, Warszawa, Sport i Turystyka, s. 167

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]